Kai serga kūnas, serga ir siela! Pagalba sergančiajam

Kiekviena liga turi ir savo psichologinę pusę. Liga nėra procesas, kurį ligonis gali stebėti iš šalies. Žmogus yra kūno ir sielos visuma, todėl bet kuri liga liečia visą žmogaus esybę.

Šiuolaikinės psichologijos požiūriu, liga vertinama kaip krizė. Liga pacientui ne tik sukelia fizinį diskomfortą, papildomus rūpesčius, bet ir paveikia psichologinę asmens pusiausvyrą: iššaukia nerimą dėl ateities, iškelia iš atminties negatyvią informaciją, prisiminimus, ką pacientas girdėjo, skaitė apie ligą. Psichologai išskiria keletą etapų, kuriuos paprastai pereina sunkios ligos diagnozę išgirdęs žmogus. Todėl ypač slaugytojams yra labai svarbu suprasti kokie procesai vyksta ir kaip galima padėti sergančiajam jo ligos kelyje.

Kai serga kūnas, serga ir siela

Susierzinimas ir pyktis. Tai dažniausiai pasitaikanti pacientų reakcija į ligos diagnozę. Paprastai pacientai pyksta dėl pačios ligos fakto ar dėl to, kad gydytojas negali iš karto išgydyti ligos. Kiti dėl ligos pradeda kaltinti aplinką, galvodami, kad – jį „pribaigė“ artimieji, darbas, stresas ir t.t. Kartu iškyla paciento priekabumas, nepasitikėjimas gydytojo kompetencija ir pastangomis. Slopinamas pyktis gali pasireikšti ir familiarumu, sarkazmu, ironišku mandagumu.

Kokios geriausios įmanomos slaugytojo reakcijos į susierzinimą ir pyktį? Svarbiausia – nepulti ginčytis ar įtikinėti. Pykstančiam žmogui reikia leisti išsisakyti, „nuleisti garą“, nepriimant jo „išsiliejimo“ asmeniškai. Klausantis nepatenkinto paciento slaugančiajam svarbu nepasiduoti nuoskaudai ir neteisybės jausmui, sąmoningai kartoti sau, kad tai ne „jis blogas“, o pacientas turi problemų.

Ligos neigimas. Dažniau pacientai taip reaguoja į lėtines ligas. Dalis pacientų tiki netgi stebuklingu išgijimu, natūraliu organizmo atsistatymu. Kartais ligonis sutinka su gydytoju, bet nenori gydytis, nuolat pamiršta išgerti vaistus – tai tik dar viena, slapta neigimo forma. Šis neigimo reiškinys kyla iš nepakeliamos baimės ir nerimo.

Psichologai pataria, kad nesveiką optimizmą reikia nedelsiant konfrontuoti, apie ligą kalbėti tiesiai ir stipriai, aiškiai apibūdinti įmanomas neigiamas pasekmes, blogiausiu atveju – išgąsdinti. Galiausiai pacientui tenka pripažinti ligą, tačiau kai kuriais atvejais liga jau gali būti pažengusi.

Baimė ir panika. Šiuo atveju pacientas bijo ne pačios ligos, o jos komplikacijų ir pasekmių, pvz. hipertenzijos atveju, kai baiminamasi ne paties padidėjusio kraujo spaudimo, o insulto ir neįgalumo po jo. Baimė ypač sustiprėja, kai giminėje ar pažįstamų tarpe kas nors sunkiai sirgo šia diagnoze ar net mirė. Paciento sąmonė piešia baisius vaizdus: kaip ateityje jis negalės dirbti, kaip taps našta arba bus nuvertintas artimųjų.

Kūno kalboje pastebėjus, kad pacientas bijo, svarbu labai aiškiai paaiškinti, kaip situacija valdoma, nevartoti mokslinių terminų, nejuokauti. Pacientą reikia raminti – būtent to jis tikisi iš aplinkinių. Nerimą mažina fizinis judėjimas ir bendravimas su aplinkiniais.

Neviltis. Tai bene pati sudėtingiausia reakcija į ligos diagnozę. Šią reakciją pastebėti sunkiausia – pacientas nesiskundžia, atrodo užsidaręs, pavargęs, apatiškas. Ši reakcija yra blogiausia sveikimo atžvilgiu – kai žmogus nuleidžia rankas, net ir jo kūnas gali daug prasčiau reaguoti į paskirtą gydymą. Pasidomėję paciento savijauta, galime išgirsti tokius pasisakymus: „nieko čia nebe padarysi“; „tiek į save dėjau, sveikai gyvenau ir še tau“; „pats kaltas, nesirūpinau kūnu, buvau nepakankamai atsargus“. Tokie žmonės linkę visur matyti negatyvą ir nuvertinti pozityvius gyvenimo aspektus.

Kaip gali reaguoti slaugytojas, pastebėjęs neviltį ir paciento saviplaką? Visų pirma, jis turi pamėginti įkvėpti viltį ir skatinti aktyvų gydymąsi. Reikėtų kaip įmanoma vengti neigiamų emocijų, vietoj to interpretuojant ligą kaip galimybę pozityviam gyvenimo keitimui.

Specialistų patirtis rodo, kad aplinkiniams gyventi su žinia apie artimojo ligą gali būti netgi sunkiau nei pačiam ligoniui. Ligonis tampa jautresnis, nekantresnis, pažeidžiamesnis, tad dažnai artimieji nežino, kaip prie jo prieiti, bendrauti. Kai kuriais atvejais netgi imama jo vengti, o tai ligoniui sukelia vienatvės, izoliacijos jausmą. Todėl tokiais atvejais ypač svarbus vaidmuo tenka slaugytojui, nes jis yra arčiausiai sergančio žmogaus ir praleidžia su juo daugiausiai laiko. Slaugytojo darbe svarbiausia – pakantumas, žmogiškumas, profesionalumas, nes namuose prižiūrimo ligonio slaugytojas sunkiausiais momentais tampa siejančia grandimi tarp ligonio ir šeimos narių bei ligonio ir gydančių medikų.

 

Hausengel aktualijos
Čia rasite visus Hausengel pranešimus tokiomis temomis kaip slauga ir priežiūra, o taip pat patarimų ir įdomybių
Visos naujienos

Hausengel rekomendacijų loterija

2021 metų spalio 1 dieną prasideda mūsų Hausengel rekomendacijų loterija. Tai reiškia, kad Jūs galite dar daugiau laimėti, jei rekomenduosite Hausengel laikotarpyje tarp 2021 m. spalio 1 dienos ir...

Eine farbige Pflegefachkraft freut sich über die Auszeichnung

F.A.Z. institutas įvertino Hausengel: „Populiariausias Vokietijos darbdavys“

Kvalifikuotų ir patyrusių darbuotojų paklausa nuolat auga, o jų rasti darosi vis sunkiau. Ši tendencija stebima visose srityse, tačiau slaugos srityje šis trūkumas yra dar ryškesnis. Koronos...

Tarptautinė Alzheimerio diena (rugsėjo 21 d.)

Pasaulyje Alzheimerio liga serga apie 55 milijonus žmonių. Manoma, kad iki 2050 metų šis skaičius padidės iki 139 milijonų, ypač dramatiškai Kinijoje, Indijoje, Pietų Amerikoje ir Afrikos šalyse. Nuo...