<
Schliessen
Schliessen

Parkinsono ligos kasdienybė: patirtys, patarimai ir perspektyvos

Vokietijoje gyvena apie 400.000 žmonių, sergančių Parkinsono liga, kuri yra antra labiausiai paplitusi neurologinė liga po Alzheimerio. Ši liga dažniausiai diagnozuojama amžiuje tarp 55 ir 60 metų, tačiau kas dešimtam ji pasireiškia dar iki 40 metų. Vyrai šia liga serga beveik 1,5 karto dažniau nei moterys. 

Balandžio 11 dieną buvo minima pasaulinė Parkinsono diena, naudodamiesi šia proga norėtume atkreipti dėmesį į šią ligą, suteikti informacijos apie jos perspektyvas ir patarimus sergantiesiems asmenims bei jų šeimoms. Parkinsono liga, kitaip vadinama Morbus Parkinson, yra lėtai progresuojanti nervų sistemos liga. Einant laikui palaipsniui žūva tm tikros smegenų nervinės ląstelės, o tai veda prie dopamino trūkumo. Šio svarbaus neurotransmiterio trūkumas sukelia gerai žinomus Parkinsono ligos simptomus, tokius kaip lėti judesiai, nevalingas drebulys ir sustingę raumenys.

Su slaugomo asmens liga susidūrė ir Maria, per Hausengel dirbanti slaugytoja iš Lenkijos. Neužilgo po to, kai ponui S. buvo diagnozuota Parkinsono liga, jai teko atsidurti aplinkoje, kuri vis dar buvo priblokšta šios diagnozės. Ponas S. užsisklendė, o visa šeima buvo tarsi ištikta šoko. Maria pasakoja: „Tai buvo iššūkis, tačiau pasitelkus kantrybę ir empatiją man pavyko sukurti stiprų ryšį su ponu S. ir padėti jam ištrūkti iš šio užsisklendimo.“ Depresija ir baimė yra gana dažni Parkinsono ligos palydovai: nuo to kenčia maždaug 40% sergančiųjų. Šis psichologinis sutrikimas gali pasireikšti ankstyvuoju ligos laikotarpiu arba dar prieš nustatant tikrąją diagnozę.

„Mano svarbiausias patarimas bendraujant su Parkinsono liga sergančiais pacientais, yra duoti jiems laiko ir kaip įmanoma ilgiau skatinti jų savarankiškumą“, pabrėžia Maria. „Yra natūrali reakcija, kad norime perimti tam tikrus darbus, siekiant pagelbėti. Tačiau daug svarbiau yra padrąsinti sergantįjį, kad jis išliktų kuo labiau aktyvus“, sako Maria. Tai stiprina ne tik jo savarankiškumą, bet ir jo savivertės jausmus.

Maria ir pono S. artimieji stengėsi kuo daugiau sužinoti apie Parkinsono ligą, keistis informacija su kitais bei kartu ieškoti būdų, kaip susigyventi su šia liga. „Kartu mes išmokome taip planuoti dieną, kad tuo metu, kai ponas S. jaučiasi judrus, optimaliai tai išnaudotume aktyviai veiklai, ypatingai po medikamentų vartojimo. Tuo tarpu rytus mes leisdavome gerokai ramiau, nes tuo metu jis jautėsi gerokai sustingęs“, toliau pasakoja Maria.

Siekiant užtikrinti pono S. saugumą, namuose buvo imtasi atsargumo priemonių, kurios padėtų iki minimumo sumažinti kritimo riziką. „Pašalinome visus galimus suklupimo pavojus, pasirūpinome geresniu apšvietimu ir stabilios avalynės avėjimu“, pasakoja Maria.

Praktika rodo, kad Parkinsono ligos progresavimas yra labai individualus, o simptomų laipsnis gali varijuoti diena iš dienos. „Liga nėra išgydoma, o simptomai su laiku stiprėja – deja, taip jau yra. Tačiau mūsų užduotis yra rodyti supratimą ir empatiją, ir tokiu būdu kaip įmanoma labiau padėti sergančiajam“, dalinasi patirtimi Maria. Naudinga atvirai kalbėti apie problemas ir dalintis informacija apie jas ne tik šeimoje, bet ir su kitais žmonėmis ar institucijomis (gydytojais ar savitarpio pagalbos grupėmis).

Parkinsono ligos tyrinėjimai daro didelę pažangą, pvz. atrandant naujus medikamentus, kurie gerina dopamino gamybą smegenyse, arba atrandant antikūnių ir kamieninių ląstelių terapijas. Maria mąsto optimistiškai ir toliau aktyviai dirba, siekdama padėti ponui S. „Aš liksiu čia, kol tik galėsiu jam padėti“, sako ji.