Apibendrinant galiu pasakyti, kad kaip savarankiškai dirbanti slaugytoja, labiausiai vertinu tai, kad galiu planuoti savo gyvenimą bei laiką t.y. pati sprendžiu kada dirbti, o kada ilsėtis.
Elvyra Pruskiene
Esu Elvyra Pruskienė. Slaugytojos kelią pasirinkau palyginus neseniai. Tiesa, patirties šioje srityje jau turėjau, nes 8 metus teko slaugyti savo mamą. Mano mama sunkiai vaikščiojo, turėjo širdies problemų. Apskaitos-vadybos darbą ofise teko palikti dėl etatų mažinimo po pirmojo karantino. Tad dviejų klasės draugių, jau dirbančių per firmą Hausengel, paraginta iškart ir kreipiausi į šią agentūrą. Reikia pripažinti, kad darbo pradžia Vokietijoje buvo sunki, nes mokykloje mokiausi anglų kalbos. O vokiečių kalbos pradmenis įgijau dviejų mėnesių kursuose firmos rekomenduotoje kalbų mokykloje GLORIA LINGUA.
Kai susimąstau, kodėl apskritai dirbu šį darbą, manau, kad vykti į Vokietiją labiausiai mane motyvuoja galimybė daugiau užsidirbti bei laisviau planuoti savo gyvenimą. Man smalsu pamatyti kitų žmonių bendravimą, buitį, pažinti kultūrinius dalykus. Per savo darbo praktiką pastebėjau, kad Vokietijoje ir Lietuvoje labai skiriasi bendravimas su nepažįstamais žmonėmis, kaimynais. Ne mažiau svarbi aplinkybė yra ir tai, kad mano vyras dirba užsienyje, o aš galiu rinktis savo darbo laiką, trukmę, derintis prie jo grįžimų. Būtent į mano poreikius yra atsižvelgiama įmonėje Hausengel, o konsultantės stengiasi pasiūlyti man tinkamiausią variantą. Be abejo, viską apsvarsčius, nesunku suprasti, kad tokio darbo privalumai yra ir tai, kad darbo pas užsakovą metu papildomai nekainuoja maistas bei apgyvendinimas, net galima pačiai nustatyti savo teikiamų paslaugų įkainį.
Per įmonę Hausengel dirbu jau ketvirti metai. Per tą laiką turėjau tris užsakovus. Kaip žinia, gyvenime visuomet labai įsimena pirmi kartai. Taigi, į pirmąją šeimą Hildene (Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje) patekau su klasės draugės rekomendacija ir pasilikau ten ilgam, net dvejiems metams. Kita darbo vieta buvo Dietzenbache (Heseno žemėje), vėliau dirbau Gronau, netoli Olandijos sienos (Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje). Turbūt ryškiausi atsiminimai liko iš darbo vietos Hildene, kadangi tai buvo pirmasis „krikštas“. Buvo nelengva, nes slaugoma senjorė sirgo pažengusia demencijos forma, bėgo iš namų. Mane kaip slaugytoją šeima priėmė labai šiltai, vertino mano kompetenciją ir teikiamas paslaugas. Jaučiausi jų šeimos dalimi, net dalyvaudavau šeimos narių gimtadieniuose restorane. Ir per mano pačios gimtadienį laukė maloni staigmena, nes ta proga man buvo paruošti pietūs, įteikta dovanėlė. Net mano laisvalaikiu šeimos nariai rodė draugišką dėmesį - supažindino su apylinkėmis, aprodė Diuseldorfą.
Darbas svetimoje šalyje, kalbant svetima kalba, yra didelis iššūkis. Todėl tikrai pasitaikydavo ir juokingų situacijų, susijusių su vokiečių kalba, kadangi pradžioje mano žinios buvo gana menkos. Nepamiršiu, kai kartą norėjau papasakoti, kad miške mačiau grybų (Pilz), tačiau supainiojau balses ir pasakiau, kad mačiau kailį (Pelz). Visiems buvo labai linksma, nes, pasirodo, vaikystėje ir mano slaugomos močiutės dukra panašiai painiodavosi.
Darbas slaugos srityje yra ne vien tik paslaugos teikimas. Šis darbas reikalauja daug ištvermės ir patirties, tačiau kartu daug ir duoda, moko, praturtina. Ne kartą pagalvojau, kad Dietzenbache mano slaugyta ponia galėtų būti pavyzdys visoms moterims, kaip reikia oriai senti. Senjorė stilingai rengdavosi, einant kur nors pasivaikščioti pasidažydavo, pasikvėpindavo. Būnant šalia jos ir man norėdavosi dar labiau pasitempti. Kartu su šia ponia važiuodavome į restoranus, lydėdavau ją į kirpyklą. Net kaip atsisveikinimo dovaną senolė man įteikė kvepalų. Darbas pas užsakovą Gronau mieste ilgam pasiliks mano širdyje dėl nepaprastai šiltų ir nuoširdžių tarpusavio santykių tiek su slaugomu žmogumi, tiek ir su visa šeima.
Tačiau ne paslaptis, kad visi žmonės yra skirtingi. Visgi kiekvienos kelionės į naują šeimą metu susiduriu su tam tikrais iššūkiais, nes reikia mokėti prisitaikyti prie seno žmogaus, jo poreikių, susitapatinti su jo gyvenamąja aplinka. Galbūt todėl nemėgstu nuolat keisti darbo vietas, nes tada vėl ir vėl laukia nelengvas adaptacinis laikotarpis abiems pusėms. Esu toks žmogus, kuris labiau vertina pastovumą. Be to, man vis dar tenka tobulinti vokiečių kalbos žinias, kadangi dėl jų trūkumo anksčiau kildavo nemažai nesusipratimų, ypač pradžioje. Neapsiriboju vien vokiečių kalbos mokymusi, papildomai nuolat domiuosi ir su slauga susijusiais dalykais, skaitau įvairią literatūrą. Mane visuomet domino medicinos sritis, net išvykdama dirbti pirmą kartą, jau turėjau sukaupusi nemažą žinių bagažą. Net mano dukra taip pat medikė, ji – odontologė.
Apibendrinant galiu pasakyti, kad kaip savarankiškai dirbanti slaugytoja, labiausiai vertinu tai, kad galiu planuoti savo gyvenimą bei laiką t.y. pati sprendžiu kada dirbti, o kada ilsėtis. Galimybė rinktis užsakovus man taip pat didelis pliusas. Būdama vietoje pagal seno žmogaus bei jo šeimos poreikius galiu pati atitinkamai susidėlioti dienotvarkę, kad kuo efektyviau atlikčiau savo darbą. Na, o dirbdama per firmą Hausengel jaučiuosi saugi, nes yra tvirtas užnugaris. Iš patirties žinau, kad jei kiltų kokia nors problema, bus ieškoma vienokio ar kitokio sprendimo. Ramybės dėl sveikatos ir nenumatytų situacijų suteikia ir žinojimas, kad darbo Vokietijoje metu galioja draudimų paketas.
Žvelgdama į ateitį, sau ir kitiems slaugytojams norėčiau palinkėti sveikatos, ištvermės, dar labiau tobulinti vokiečių kalbą bei toliau domėtis slaugos aktualijomis.
