Esu optimistė iš prigimties

Per agentūrą Hausengel dirbu nuo 2008 metų. O 2026 metų gegužės mėnesį sueis 25-eri metai, kai dirbu slaugos srityje Vokietijoje. Apie šią įmonę sužinojau atsitiktinai, grįžtant iš darbo Vokietijoje į Lietuvą, kai mikroautobuse viena moteris rekomendavo, nes ji jau dirbo per Hausengel ir galėjo suteikti daug informacijos apie bendradarbiavimo sąlygas.

Nusprendžiau pati kreiptis dėl darbo - patiko, todėl ir likau. Pasirinkau dirbti per agentūrą, nes norėjau turėti užnugarį, kad galėčiau jaustis saugi, be to, aptarus bendradarbiavimo su Hausengel sąlygas, įsitikinau, kad renkantis darbo vietą pati galėsiu priimti sprendimus dėl darbo trukmės, darbo vietos, slaugomų žmonių sveikatos būklės ir pan. Ne mažiau svarbu pasirodė ir draudimų paketas bei asmeninės konsultantės pagalba esant poreikiui.

Tai, kad tiek daug metų dirbu šioje srityje, įrodo, kad aš dirbu iš pašaukimo: turiu daug kantrybės, sugebu prisitaikyti prie slaugomo žmogaus poreikių. Tačiau yra ir kiti privalumai, kurie nulėmė mano slaugytojos kelio pasirinkimą. Didžiausia motyvacija man yra galimybė užsidirbti, nes Lietuvoje gaunu tik  nedidelę pensiją. Be to, galiu pamatyti įvairias Vokietijos vietas, sužinoti kažką naujo, praplėsti akiratį. Būtų sunku suskaičiuoti visus kartus, kiek per tuos metus teko važiuoti į Vokietiją slaugyti senolių. Tikrai daug kur teko pabuvoti. Į kai kurias šeimas grįždavau, bet buvo ir tokių, kur vos atidirbdavau sutartą laiką ir žinodavau, kad daugiau nebegrįšiu. Mano darbo vietos buvo įvairiose Vokietijos žemėse: esu dirbusi Hesene, Bavarijoje, Šiaurės Reine-Vestfalijoje, Reinland-Pfalze, Baden-Viurtemberge, Žemutinėje Saksonijoje, prie Saar upės. 

Savo darbe įsitikinau, kad slaugytojo darbas yra labai nepastovus. Kiekvienoje naujoje šeimoje susiduriu su vis kitomis senjorų būklėmis, ligomis, slaugos priemonėmis. Tai man leidžia tobulėti. Priimu tai kaip savo kompetencijos išbandymą ir naują patirtį. Kuo ilgiau dirbu šioje srityje, tuo lengviau prisitaikau prie esamos situacijos, galiu geriau padėti slaugomam žmogui bei jo artimiesiems. Su ilgamete patirtimi net gi susikūriau savo metodiką, kaip suvaldyti neretai pasitaikančią mano prižiūrimo žmogaus agresiją, nepasitenkinimą:  siūlau įvairius užsiėmimus, stengiuosi nukreipti dėmesį į malonias veiklas. Pastebėjau, kad senolius galima paveikti tik teigiamomis emocijomis. Įprastai man reikia 3-4 dienų, kad apsiprasčiau naujoje vietoje bei įvertinčiau situaciją. Mano darbe padeda ir mano žingeidumas - domiuosi medicina, skaitau straipsnius apie senų žmonių sveikatos problemas ir siūlomus sprendimus. Tai labai padeda, kai tenka ieškoti sprendimų, kaip palengvinti ligonio būklę. 

Daugelis mano pažįstamų mano, kad slaugytojo darbas yra labai sudėtingas. Tačiau aš esu optimistė iš prigimties ir stengiuosi nuolat įžvelgti malonią šio darbo pusę. O tai pastebi ir aplinkiniai. Dirbant vienoje šeimoje senolė net nusistebėjo, kad aš 24 valandas per parą būnu puikios nuotaikos. Tačiau tikrai pasitaiko pačių įvairiausių situacijų, o aš galėčiau daug papasakoti apie savo slaugytus senukus bei jų artimuosius. Svarbu pabrėžti, kad ryšys su prižiūrimo žmogaus šeimos nariais ir jų supratingumas yra taip pat be galo svarbus.  Teko prižiūrėti senolę, kuri dėl savo ligos perdėtai taupė maistą. Tačiau jos dukra, suprasdama šią situaciją ir norėdama užtikrinti man komfortiškas sąlygas,  į atskirą šaldytuvą dėdavo maisto, kad aš galėčiau valgyti atskirai. Kita močiutė jaunystėje buvo balerina, todėl žinodama jos jaunystės aistrą, siūlydavau jai šokti lambadą.  Tai ne tik nukreipdavo jos dėmesį nuo savo ligos, bet ir mums abiems keldavo pačias geriausias emocijas. Gražių dėmesio ženklų nuolat sulaukdavau ir iš šeimų, kuriose dirbdavau: savo gimtadienio proga esu gavusi paveikslą, pinigų, gėlių. Tačiau yra buvę ir kuriozinių nutikimų, kuriuos prisimenu su šypsena. Vienoje šeimoje sūnus gydytojas jautė man asmeninę simpatiją ir per savo mamą, kurią slaugiau, rodė dėmesį. Netgi kvietė mane atvykti visam laikui  su vaiku, nors Lietuvoje turėjau sutuoktinį. Aišku, kad šią situaciją vertinau profesionaliai ir daugiau į tą šeimą nebegrįžau.

Iki šiol prisimenu visus savo prižiūrėtus senolius, bet kartais labai maloniai nustebina, kai ne tik aš juos prisimenu, tačiau ir šeimos, net praėjus keletui metų, prisimena mane. Tokia maloni staigmena laukė iš šeimos, kur kažkada prižiūrėjau mielą senolę. Su jos sutuoktiniu taip pat visada rasdavome bendrą kalbą ir bendrų veiklų.  Senolis veždavo mus su močiute pietauti į restoranus, kavines. O mane net išmokė vairuoti mašiną su automatine pavarų dėže. Ir kaip nustebau, kai po kurio laiko sulaukiau skambučio iš jų sūnaus, kuris tėvo vardu asmeniškai pakvietė mane paviešėti. Senolė tuo metu jau gyveno senelių slaugos namuose, o sūnus norėjo nudžiuginti savo senyvą tėvą, kuris esą, labai pasiilgo mano balso ir mano keptų pyragų. Tuo metu kaip tik dirbau kitoje šeimoje, tad pasibaigus sutartam laikui važiavau ne namo, o į svečius aplankyti šio mielo senolio.

Reikia pripažinti, kad slaugytojo darbas kelia ir nemažai iššūkių. Nors ir esu labai pozityvus žmogus, vis gi man sunkiausia dirbti tokiose šeimose, kur seneliai serga pažengusia demencijos forma. Deja, dažnai jų elgesys tampa neprognozuojamas. Su tuo teko susidurti vienoje šeimoje, kur buvau pirmoji slaugytoja, o tai kėlė mano prižiūrimai močiutei dar didesnį stresą: net nukentėjau nuo jos agresyvaus elgesio. Apmaudu, kad net ir suvokiant, kokia tai liga,  ne visada pavyksta visiškai sukontroliuoti situaciją. Tačiau tai yra mūsų darbo dalis. 

Taigi, ateičiai sau norėčiau palinkėti dar daugiau pozityvumo, sveikatos ir energijos. Džiaugiuosi galėdama pakeisti aplinką, o išvykusi kaskart pamatau ir sužinau kažką naujo. Save motyvuoju tuo, kad dar ne visa Vokietija dar aplankyta. Dėl savo amžiaus profesinėje srityje Lietuvoje kartais jaučiuosi nereikalinga, todėl smulkios verslininkės statusas Vokietijoje man leidžia lanksčiai planuoti savo gyvenimą. Dirbti su individualia veikla Vokietijoje man tinka, nes jau esu sukaupusi reikalingą darbo stažą. Na, o uždirbdama daugiau, tiesiog galiu sau daugiau leisti. Todėl esu nusprendusi: kol turėsiu jėgų, tol važiuosiu slaugyti senolių.