„Hausengel“ dirba žmonėms
Rinalda Navickienė, Jurbarkas
Kaip ir daugelis mergaičių, vaikystėje ponia Rinalda svajojo tapti gydytoja. Ji puikiai prisimena save „gydančią“ lėles, vėliau gyvūnėlius. Tačiau, kaip pati sako, vėliau „persikvalifikavo į mokytojas“, o pacientai virto jos mokiniais. Šiuo keliu ponia Rinalda pasuko ir renkantis profesiją: „tapau mokytoja, dirbau daug metų mokykloje, bet slauga domino visuomet“. Gyvenimas daug ką pakoreguoja savaip. Kai susirgo močiutė, o paskui mama ir tėtis, moteriai teko dar daugiau domėtis įvairiapuse slauga, medikamentais ir jų poveikiu, teko daug bendrauti su gydytojais, o svajonėse pradėjo kirbėti mintis apie darbą Vokietijoje.
Hausengel tikrai buvo atradimas!
Kiekviena pradžia gyvenime kelia mums nemažai streso. O kalbant ne tik apie profesinio kelio pokyčius, bet ir naują šalį, suprantama, kad pradžia gali būti be galo sunki. Panašiai nutiko ir poniai Navickienei. Ji pasakoja, kad „pirmoji darbo vieta pirmiausia nustebino ir suglumino: supratau, kad mokėdama kalbą, aš jos nemoku, nesuprantu nė žodžio ir puoliau į paniką.“ Tačiau pirmas įspūdis be reikalo išgąsdino. Ponia Rinalda dalinasi labai šiltais prisiminimais: „papuolė nuostabi močiutė (a.a.), kuri savo kantrybę ir žiniomis leido suprasti, kad viskas išmokstama, labai daug padėjo, taip ir pripratau prie šio naujo darbo. Nors, reikia pripažinti, sekėsi sunkiai: mane žudė namų ilgesys, nes juk palikau mažus vaikus, sergančią mamą ir atvykau ne tik savo svajonių įgyvendinti, bet ir uždirbti pinigų (kaip ir daugelis slaugytojų).“
Būtent ieškodama galimybės padirbėti Vokietijoje, ponia Rinalda kreipėsi į Hausengel. Kaip ji pati sako: „Šiuo laikotarpiu Hausengel man buvo tikras atradimas! Seniai ir ilgai ieškojau legalaus darbo, kuriame finansiškai nesijausčiau apgaudinėjama.“ Ji ypač vertina aiškias sutartis bei agentūros domėjimąsi ja pačia, nes tada jaučiasi saugi ir rami. Nors pati pripažįsta, kad pradžioje netikrumas nedavė ramybės: „buvau pilna baimių: ar mokėsiu vokiškai susikalbėti, gal reikės mokėti už įdarbinimo paslaugas, gal apgaus, pameluos...“. Tačiau padrąsinta pažįstamos slaugytojos, ponia Rinalda ryžosi darbui. „Va nuo tada ir nesinori palikti Hausengel“! – šie slaugytojos žodžiai geriausiai nusako visą mūsų bendradarbiavimo esmę.
Pliusai ir minusai
Kaip ir daugelis slaugytojų, ponia Rinalda realistiškai vertina savo kaip slaugytojos, dirbančios užsienyje, veiklą. Paklausta, kodėl apskritai nuolat imasi naujų užsakymų Vokietijoje, slaugytoja ir pati kelia klausimą: „Kada jaučiuosi laiminga dirbdamas ši darbą? Klausimas nelengvas. Jei atvirai, gyvenimas užsienyje manęs nei labai traukia, nei džiugina. Juk tai - ne mano šalis, ne mano namai. Tačiau galimybė padėti senam, sergančiam ar neįgaliam žmogui savaime suteikia džiaugsmo ir pilnatvės.“ Žingeidi pašnekovė sako, kad ją ne mažiau džiugina ir galimybė bendraujant tobulinti kalbos įgūdžius, vis daugiau žinių įgyti apie vieną ar kita liga, medikamentus, natūralių produktų vartojimą. Smagu išmokti ir pritaikyti gyvenime kulinarijos sugebėjimus, smagu džiuginti šeimas lietuviškų patiekalų skoniais.
Kaip jau minėjo anksčiau, ponia Rinalda pabrėžia ir finansinių aspektų svarbą: „Jei sakyčiau, kad uždarbis nėra svarbu, būtų melas. Juk atlygis yra svarbu ir džiugina nei kiek nemažiau, nei galimybė pamatyti ir išgirsti kažką naujo.“ Beje, slaugytoja įžvelgia ir kitą aspektą ir mano, kad „Lietuvoje šis darbas nėra vertinamas, prastai apmokamas, darbuotojai neretai menkinami, net gi verčiami dirbti dalį darbo papildomai, nemokamai ( dirbau, teko įsitikinti...)“.
O užsakovų ir slaugytojų bendradarbiavimą apibūdina kaip loteriją, nes iš asmeninės patirties žino, kiek daug priklauso nuo slaugomojo šeimos narių, nuo paties žmogaus ir slaugytojo kontakto. Poniai Rinaldai teko sutikti pačių įvairiausių, kaip pati teigia „nuo tokių, kurie tikisi, kad slaugytoja gali dirbti ir be poilsio, iki tikrai vertinančių slaugytojo darbą, supratingų ir tolerantiškų žmonių“. Vis gi slaugytojo misija persipina su tam tikru nusivylimu, kurį dirbant pas užsakovus jai kartais kelia situacija šeimoje. „Daugelyje šeimų požiūris į sergantį artimąjį būna atmestinis, o slaugomas žmogus neretai paliekamas tavo rankoms“. Tai skatina pašnekovę dar labiau atsidėti savo darbui ir praskaidrinti savo prižiūrimo žmogaus kasdienybę.
„Hausengel“ dirba žmonėms
Koks be susiklostytų santykis tarp slaugytojo ir šeimos, ne mažiau svarbus vaidmuo tarp abiejų pusių atitenka tarpininkui. Jau pats pavadinimas įmonę Hausengel įpareigoja būti visada laiku ir vietoje abiems pusėms! Slaugytoja ponia Rinalda Navickienė negaili gražių žodžių: „Bendradarbiavimas su Hausengel puikus, biuro darbuotojos visada mielos, draugiškos. Nors mes visos kartais tikriausiai net per ilgai trukdome plepėdamos, tačiau merginos niekada nepertraukia, visada išklauso, mandagiai bendrauja.“ Daug priekaištų slaugytoja neturi ir dėl įvairių formalumų, nes teigia, kad dokumentacija aiški, sutartys suprantamos, o draudimų paketas suteikia papildomo saugumo. Nuostabiai šiltai bendraujanti slaugytoja atvirauja: „Mane tiesiog užburia ir traukia ši agentūra: viskas aišku, greitai, suprantamai. Ir svarbiausia: laisvė rinktis darbą, teritoriją, derėtis dėl atlyginimo, būti įvertinta. Nekyla jokių didelių problemų, galiu tik dėkoti už tokį puikų bendradarbiavimą.“
Pasiteiravus apie Hausengel siūlomo serviso spektrą, ponia Rinalda mato, kad „įmonė eina į priekį, tobulėja ir dirba žmonėms“ ir džiaugiasi nuolat ją pasiekiančia informacija apie naujoves, pasikeitimus rinkoje bei mokymus. Ir net pajuokauja, kad ne visada spėja viskuo pasinaudoti. Būtent taip buvo su vokiečių kalbos kursais. Tačiau ji net neabejoja kalbos svarba, dirbant šį darbą. Kaip teigia pašnekovė, „be vokiečių kalbos ar su menka kalba dirbti, reiškia leisti save skriausti, negalėti pakankamai suprasti slaugomojo poreikius ir norus, artimųjų prašymus ar pageidavimus. Dirbant svetimoje šalyje, mokėti jų kalbą yra tiesiog būtina“.
Galvojant apie ateitį, ponia Navickienė mato save ir toliau bendradarbiaujant su Hausengel ir sako: „lyginti su kažkokiomis kitomis įmonėmis ar agentūromis negaliu, nes tiesiog neteko niekur lankytis, o remtis nuogirdomis būtų neetiška. O dėl ateities - į šį klausimą daug filosofijos netelpa. Norėčiau ir galėčiau ta darbą dirbti visą laiką, iki kol sveikata leis. Man jis tiesiog patinka“.
Ir pabaigai - linksmai
Pirmi kartai gyvenime yra patys įsimintiniausi. Dažnai atmintyje jie lieka visam gyvenimui. Lygiai taip ponia Navickienė dar kartą prisimena ir savo pirmąją slaugomą močiutę, kuri sirgo demencija. Slaugytoja pasakoja: „gera moteriškė buvo, bet turėjo ji katiną, kuris buvo laukinis baikštuolis skirtingų spalvų akimis. Kas vakarą neša moterytė jam maisto, o šis bijo jos ir bėga, močiutė bėga su maisteliu paskui, kliūna už kiekvieno grumsto, o aš paskui močiutę, kad nepargriūtų. Taip vaikėmės vienas kitą ilgai, kol supykau ant to gyvūno ir vieną tamsų vakarą iššokau iš namų ir išgąsdinau jį, bent kelias dienas buvo ramu kol negrįžo.“
