Jaučiuosi Hausengel bendruomenės dalimi
Birutė Karubienė
Per agentūrą Hausengel dirbu nuo 2009 metų Tiesa, vienus metus dariau pertrauką. Kai nusprendžiau vykti dirbti į užsienį, mano sūnus internete ieškojo patikimų tarpininkų, kad galėčiau dirbti saugiai ir legaliai. Surado Hausengel kontaktus, na o aš susisiekiau su konsultante ir taip pradėjau bendradarbiavimą. Prieš tai dvejus metus senelių slaugyti į Vokietiją vykau privačiai, nes keičiau draugės giminaitę, kuri dirbo šioje srityje jau anksčiau. Tokiu būdu ir aš įgavau reikiamos patirties senolių slaugoje ir priežiūroje. Iki pirmą kartą išvykstant į Vokietiją, Lietuvoje sunkiai dirbau fermoje, tad ieškojau kitokių būdų užsidirbti. Labai padėjo vokiečių kalbos pagrindai iš mokyklos. Supratau, kad verta pabandyti, nes nuo jaunų dienų domėjausi medicina, skaičiau įvairius straipsnius šia tema.
Iki šiol dirbu šį darbą, nes man patinka rūpintis senais žmonėmis, juos prižiūriu taip, tarsi tai būtų mano šeimos nariai. Labai svarbu ir šeimynykščių palaikymas bei mano darbo vertinimas. Didžiausias pasiekimas būna tada, kai aš pati tampu to slaugomo žmogaus gyvenimo dalimi, kai galiu suteikti jam galimybę oriai senti įprastoje namų aplinkoje. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad adaptacinis procesas trunka maždaug du mėnesius. Man įdomu pamatyti vokiečių šeimų gyvenimą, įvertinti kultūrinius skirtumus, tuo pačiu ir susipažinti su vienu ar kitu Vokietijos regionu. Tai nėra lengvas darbas ir kol dar pakanka sveikatos, didžiausia motyvacija vykti į Vokietiją slaugyti senolių man yra galimybė užsidirbti. Be to, man smagu, kad galiu padėti senyviems žmonėms jų kasdienybėje, jausti jų dėkingumą.
Dirbdama per įmonę Hausengel galiu pati nuspręsti kur, kada ir kiek noriu dirbti. Tai yra didelis individualios veiklos privalumas. Dažniausiai renkuosi slaugyti močiutes, kad su jomis dar būtų galima pabendrauti. Tiesa, gana ilgai dirbau šeimoje, kur teko prižiūrėti ir senolį. Pirmąją šeimą Hesene, kurioje dirbau per Hausengel, gerai prisimenu, nes ji man buvo ne tik pirma, bet ir pati sunkiausia. Slaugoma močiutė buvo išties sunkaus charakterio, kuris pasireiškė priekabumu ir nuolatine mano darbo kontrole. Čia dirbdama supratau, kiek daug kantrybės kartais reikalauja šis darbas. Bet kartu jis suteikia begalo daug gerų emocijų ir šilumos. Gražiausi mano prisiminimai susiję su darbo vieta netoli Hamburgo, kur slaugiau močiutę. Ji man buvo kaip mama. Kai norėdavau vykti namo pailsėti, senolė manęs labai laukdavo grįžtančios - ilgiau kaip šešias savaites negalėdavau būti išvykus į namus Lietuvoje. Kad mano atvykimas ir išvykimas būtų kuo patogesnis, senolės sūnus nupirkdavo bilietus į keltą iš Kylio į Lietuvą ir atgal, pats nuveždavo iki jo. Tas rūpestis manimi ir dėmesys labai šildė ir sukūrė ypatingą ryšį. Dar ir iki šiol palaikau kontaktą su senolės sūnumi. Kaip ir su kitomis šeimomis. Ilgiau dirbdama bet kurioje šeimoje tampu jos dalimi, nes vertinamos mano pastangos ir pagalba. Sukurtas ryšys ir šiluma man grįžta pačiais įvairiausiais būdais: esu net ir kelių anūkų vestuvėse dalyvavusi, gavusi nemažai dovanų, su šeima keliavusi po apylinkes, lankiausi ir koncerte evangelikų bažnyčioje.
Tačiau kaip ir daugelis slaugytojų, galiu patvirtinti, kad šis darbas susijęs ir su visa eile iššūkių. Man asmeniškai didžiausias iššūkis būna tada, kai tiksliai nežinau, kokia seno žmogaus sveikatos būklė ir ko galiu tikėtis, ypač kai į šeimą vykstu pirmą kartą arba kai vykstu pakeisti kitą slaugytoją. Kadangi turiu galimybę rintis, stengiuosi vengti pažengusios demencijos atvejų, nes čia situacijos gali būti neprognozuojamos. Kad ir kiek daug patirties esu sukaupusi, tokiose vietose man yra labai sunku dirbti. Ilgokai teko padirbėti Miunchene pas vieną senolį, kuris dėl savo sudėtingo charakterio man, kaip slaugytojai, buvo tikras iššūkis. Dažnai kildavo barniai dėl vaistų, kurių senjoras nenorėdavo gerti. Net juokaudavau, kad mes ginčijamės kaip tikra sutuoktinių pora. Į svečius ateidavęs senolio draugas visada man atnešdavo gėlių. Po pietų turėdavau daug laisvo laiko, tad važiuodavau pasivaikščioti po miestą. Dirbdama Miunchene turėjau daug draugių, todėl buvo gera ne tik dirbti, bet ir palaikyti socialinius kontaktus. Tai yra ypač svarbu, kad sukauptos geros emocijos suteiktų kantrybės kasdieniniame darbe su senoliais.
Turbūt maloniausias dalykas dirbant šį darbą yra jausti dėkingumą už tai, ką darau. Puikiai prisimenu atvejį, kai vienoje šeimoje mano atostogų metu slaugytas žmogus mirė, taigi aš jau nebegrįžau į tą šeimą. Bet visgi kaip maloniai buvau nustebinta, kai po metų Kalėdų proga iš senolio dukros gavau dovanų. Reiškia net ir po senolio mirties šeimos nariai manęs nepamiršo ir savaip padėkojo dar kartą. Geri santykiai su šeimos nariais daug prisideda prie slaugytojos emocinės būklės ir teikiamų paslaugų kokybės.
Negaliu palyginti darbo sąlygų su kitomis agentūromis, kadangi per jokią kitą agentūrą daugiau nesu dirbusi. Kai atėjau į Hausengel, tai ir pasilikau. Man čia tinka visos bendradarbiavimo sąlygos, ypač pasirinkimo laisvė ir lankstumas planuojant išvykimą į Vokietiją. Konsultantė viską sutvarko, pasitarusi su manimi, o man belieka tik atvažiuoti ir dirbti. Tačiau visda galiu tikėtis pagalbos, jei tik man jos prireiktų. Buvo atvejis, kai susirgo mano pačios mama, ir aš turėjau skubiai grįžti į Lietuvą. Tiesiog informavau agentūrą, kada išvykstu, kad konsultantė galėtų laiku surasti kitą slaugytoją. Mano konsultantė labai supratingai reagavo į situaciją ir tai tik dar kartą įrodė, kad agentūrai rūpi ne tik užsakovai, bet ir slaugytojų gerovė.
Ne mažiau smagu ir tai, kad bendradarbiavimas su įmone Hausengel neapsiriboja vien tinkamos darbo vietos parinkimu.Seku Hausengel naujienas socialiniuose tinkluose, su malonumu skaitau apie kitų slaugytojų patirtis, naujas motyvacines programas. Du kartus esu gavusi premiją už išdirbtas dienas. Visa tai motyvuoja ir leidžia jaustis Hausengel bendruomenės dalimi.
Sau palinkėčiau sveikatos ir ištvermės, nes ir ateityje dar noriu ir planuoju vykti slaugyti senolių į Vokietiją.
