<
Schliessen
Schliessen

Nedaryk kitam to, ko nenorėtum patirti pats

Valdemara Paulaviciene, Kaunas

Hausengel Valdemara Paulaviciene

Kaunietė ponia Valdemara Paulavičienė slaugos srityje Vokietijoje dirba jau daugiau nei 12 metų, o per įmonę Hausengel - nuo 2020 metų. Slaugytojos darbo nusprendė imtis po to, kai neteko vaikų darželio auklėtojos darbo. Kadangi tuo metu šeimoje augo vaikai, reikėjo ieškoti kitų galimybių aprūpinti šeimą. Be vokiečių kalbos žinių pradžia svetimoje šalyje buvo labai sunki. Per ilgametę darbo patirtį ponia Valdemara suprato keletą esminių dalykų ir vadovaujasi principais, kurie yra slaugytojo darbo pagrindas: „šiame darbe be didelės kantrybės, lankstumo ir profesinės kompetencijos labai svarbu išsaugoti pagarbą senoliams, kad ir kas be nutiktų. Įvairūs negalavimai, sunkios ligos ir metų našta lydi tokių žmonių kasdienybę, o slaugytojos tikslas būtent ir yra padėti oriai sutikti senatvę ir per ją lydėti.“ Todėl slaugytoja stengiasi vadovautis posakiu „Nedaryk kitam to, ko nenorėtum patirti pats, nes niekas nežino, kas kiekvieno mūsų laukia ateityje“.

Pakeliui su Hausengel

Nors savo tarpininkavimo paslaugas siūlo nemažai įmonių ir privačių asmenų, pabandyti dirbti per firmą HAUSENGEL ponia Valdemara nusprendė radusi informacijos Facebooke. Slaugytojos nuomone, bendradarbiavimas su agentūra užtikrina greitesnį problemų sprendimą, atsiranda daugiau galimybių pasirinkti užsakovą, derinant savo pageidavimus ir slaugomo žmogaus poreikius. Nepaprastą saugumo jausmą suteikia ir tai, kad visada galima pasikonsultuoti su biuro darbuotojais rūpimais klausimais.

Darbo slaugoje aspektai

Kaip absoliuti dauguma slaugytojų, ponia Paulavičienė pripažįsta, kad darbas slaugoje reikalauja ypatingo atsidavimo, ištvermės ir tam tikro nusiteikimo. Kaip ji pati sako, „svarbu keisti savo mąstymą, o kai labai sunku, tiesiog pasikalbu su savo „vidiniu vaiku“, kad reikia surasti jėgų eiti į priekį“. Slaugytoja dalijasi patirtimi, kad norint padėti senam žmogui, pirmiausiai reikia jį suprasti, prisitaikyti prie jo poreikių, palengvinti kasdienybę. Ypatingai slaugant sergančius demencija tenka susidurti su daugybe iššūkių, nes čia būtina jausti tam tikras ribas, kad neišprovokuoti paciento ligos paūmėjimo ar agresijos. Visgi, moteris atvirauja, kad didžiausia motyvacija dirbti slaugytoja užsienyje, kaip ir daugeliui kitų, pradžioje buvo galimybė užsidirbti. Tačiau su laiku įgavus daugiau patirties, atsirado didesnis pasitikėjimas savo jėgomis, į daugelį situacijų pradėjo žiūrėti paprasčiau, be streso. Dabar ponia Valdemara pabrėžia, „kaip svarbu, kad šeimos vertintų teikiamas paslaugas, vyrautų abipusis pasitikėjimas, pagarba, nes tuomet pasiekiama geriausių rezultatų.“

Nuostabi patirtis

Per savo ilgametę patirtį ponia Valdemara susipažino su įvairiomis Vokietijos vietomis, pabuvojo daugelyje šeimų, teko patirti begalę pačių įvairiausių situacijų. 

„Dirbant Cveibriukene kas antrą šeštadienį pas senjorę rinkdavosi jos draugės žaisti stalo žaidimų. Iš vakaro aš išlankstydavau servetėles ir jomis papuošdavau stalą. Tai senoles labai žavėjo, jos net norėdavo servetėles neštis namo, o už stalo dekoracijas ir arbatpinigių palikdavo“, – šiltai pasakoja ponia Valdemara. Su didžiausiu malonumu slaugytoja prisimena užsakovus, kai dirbdama ji tapdavo praktiškai jų šeimos dalimi. Vienoje iš paskutinių šeimų slaugytoja nuostabiai sutarė su slaugomos močiutės marčia, su ja eidavo apsipirkinėti ar kavos išgerti, paskanauti ledų. Visi šeimos nariai buvo labai geranoriški, visada ieškantys kompromisų sunkesnėse slaugos situacijose. O kai kurios situacijos sujaudina iki širdies gelmių. Ponia Valdemara su jauduliu kalba apie tai, kaip prasidėjus karui Ukrainoje, pradėta svarstyti, ar galėtų į Vokietiją atvykti gyventi ir Valdemaros dukra, jei ir Lietuvoje kiltų reali karo grėsmė. Šeimos, kurioje ji tuo metu dirbo nariai net numatė, kad, esant reikalui, ji galėtų apsigyventi namo viršutiniame aukšte. Tai labai daug pasako apie užsimezgusį abipusį ryšį tarp slaugytojo ir užsakovo bei apie tą atsakomybę ir geranoriškumą, kuris toks svarbus šiomis dienomis.

Moki žodį – žinai kelią

Prisimindama savo darbo Vokietijoje pradžią, slaugytoja pripažįsta, kad be vokiečių kalbos žinių pradžia buvo labai sunki. Taip ji nori paskatinti ir kitas slaugytojas skirti laiko kalbos kursams ar privačioms pamokoms, nes tai yra neatsiejama darbo dalis, palengvinanti kasdienybę ir padedanti užmegzti artimesnius ryšius naujoje aplinkoje. Tačiau būtent su trūkstamomis kalbos žiniomis ir susiję didžiausi kuriozai. Ponia Valdemara visuomet prisimins, kai pirmąjį kartą išvyko slaugyti sutuoktinių poros. Senolis mokė slaugytoją vokiškai rankų gestais, padėjo žodynas ir televizija. Visgi, nesusipratimų dėl nesusikalbėjimo neišvengta. Senoliui paprašius atnešti kažkokį daiktą, Valdemara norėdama pasakytų vokiškai, jog tuo metu neturi laiko, ištarė „I have no Zeitung“ (supainiojo žodžius „Zeit“ ir „Zeitung“). Šiandien smagu pasijuokti iš tokių situacijų ir šiltai jas prisiminti.

Ir svarbiausia...

„Visiems, dirbantiems slaugos srityje, palinkėčiau kantrybės, išradingumo, o taip pat ištvermės. Svarbu nuolat kelti savo kvalifikaciją, domėtis ta sritimi, kurioje dirbame, nes tai padeda lengviau susidoroti su kasdieniais iššūkiais. Ir tegul būna kuo daugiau tolerantiškų šeimų!“ – tai ponios Valdemaros palinkėjimas sau ir savo kolegoms slaugytojams.

 

Staigmena sode

Marzena Schulz, Lenkija
Dar būdama vaikas apie Vokietiją buvau labai geros nuomonės. Pažįstami gaudavo siuntinius iš Vakarų. Tokių siuntinių ir aš labai troškau, bet teko apgailestauti, kad neturiu giminių užsienyje, kurie galėtų ir man atsiųsti tokių dovanų. Suaugusi daugelį metų dirbau padavėja. Savo darbe tekdavo sutikti nemažai vokiečių, kurie paprastai būdavo labai malonūs. Tokios pažintys vertė mane dar labiau pamilti Vokietiją ir Vakarus.

Esu atvira naujai patirčiai

Audronė Tamulienė, Siauliai
Esu atvira naujai patirčiai saulėtą rugsėjo pradžios vidurdienį! Atvežė šnekus, įdomus, platų akiratį ir suvokimą beturįs siras, gyvenantis jau keliolika metų Vokietijoje ir ką tik iškeitęs pašto siuntų išvežiotojo darbą į taksisto. Gyvas pokalbis išstūmė bet kokį jaudulį.
Pasitinka močiutės dukra, išeinam į sodelį, sveikinuos ir užklausiu močiutės, kuo vardu. Atsako pavarde, su „Frau“ priešaky, bet, dukros paraginta, pasisako ir vardą. Važiuojam pietų į mažą jaukią kavinukę, beveik ant senojo, akmenimis grįsto tilto per upę. Sėdime lauke, tad akys vis apglosto senuosius fachverkinius namus, o jų šiame miestelyje išsaugota ir restauruota virš 400.

Gražiausia ką mes galime duoti vieni kitiems yra būtent pagalba

Janina Cubiera, Jonava
Visiems slaugytojams jų kasdieniniame darbe tenka be galo didelė atsakomybė, nes būtent jie yra arčiausiai tų, kuriems pagalba yra tiesiog būtina. Už tai mes dėkojame slaugomų asmenų ir jų šeimos narių vardu. Jūs esate tie, kurie atlieka labai svarbų darbą, įneša džiaugsmo ir gyvenimo kokybės į slaugomų asmenų gyvenimą!
Ponia Janina Cubiera taip pat yra tas angelas, kuris jau daugelį metų rūpinasi slaugytinais žmonėmis Vokietijoje. Ji mano, kad gražiausia ką mes galime duoti vieni kitiems yra būtent pagalba. Štai kokia patirtimi dalijasi ponia Janina.