Senolių slauga – mano tikrasis pašaukimas
Rasa Pacesaite
Nuo mažens jaučiau nepaaiškinamą trauką seniems žmonėms, gal todėl, kad augau su seneliais, mamos tėvais. Metai, praleisti su jais, leido suprasti, kad galiu bendrauti su senjorais, jiems padėti kasdienybėje. Senyvo amžiaus žmonės man buvo artimi. Kartais gailiuosi, kad kaip specialybę pasirinkau chorinį dirigavimą, o ne artimesnę slaugai veiklą, gal net būčiau stojusi į mediciną. Kai buvau 28 metų, pasiligojo mano močiutė, teko ją slaugyti. Vėliau susirgo kartu gyvenęs mamos brolis. Jį, gulintį ant patalo, slaugiau 11 metų. Taigi, patirties įgijau pakankamai.
Per firmą Hausengel pradėjau dirbti nuo 2018 metų ir dirbu iki šiol. Sužinojau apie šią įmonę važiuodama mikroautobusu namo iš Vokietijos į Lietuvą, viena pakeleivė rekomendavo. Tuo metu dirbau slaugoje privačiai, išvažiavau vos vos mokėdama vokiečių kalbą. Kelionės metu pasikalbėjusi su kolege, nusprendžiau kreiptis į tarpininkus, nes norėjau turėti patikimą užnugarį. Tokiu savo pasirinkimu iki šiol nenusivyliau, man patinka mano konsultantės dėmesys, kad galim viską aptarti, kartu rasti problemų sprendimą. Nors darbas slaugos srityje, kaip jau minėjau, yra artimas mano būdui, vykti slaugyti senolius motyvuoja ir tai, kad galiu daugiau užsidirbti, nei Lietuvoje. Ypač tai buvo svarbu, kai sunkiai sirgo vyras, dukra norėjo studijuoti architektūrą, o studijos - mokamos. Dirbdama slaugytoja Vokietijoje galėjau padėti dukrai siekti savo tikslo. Savo gyvenimą taip pat galiu planuoti, kai žinau, kad turiu galimybę užsidirbti.
Su firmos Hausengel pagalba jau daugiau nei dvidešimt kartų buvau išvykusi dirbti į Vokietiją. Per tą laiką spėjau pamatyti didelę dalį šalies: slaugyti senolius teko Šiaurės Reino-Vestfalijos, Saksonijos-Anhalto, Bavarijos, Baden-Viurtembergo žemėse, bet daugiausiai vykau į Heseną. Išvykusi visada stengiuosi susipažinti su apylinkėmis, pagal galimybes pamatyti kuo daugiau įdomių vietų. Ypač patinka pilys, apsilankau ir vietinėse kapinaitėse, bažnyčiose.
Kaip ir daugelis slaugytojų galiu pasakyti, kad šis darbas yra gana sudėtingas ir kaskart vis kitoks. Dirbau įvairiose šeimose, teko atsidurti sudėtingose situacijose, bet pasitaikė ir labai malonių akimirkų. Ypač geri prisiminimai lydi iš Marburgo, kur prižiūrėjau nuostabią močiutę. Su ja būdama jaučiausi tarsi namuose, puikiai sutarėme su šeimos nariais. Kepdavau lietuviškus grybukus, pyragus, dariau tortus ir eidavome į svečius pas kaimynus. Nuostabu, kad su šia šeima palaikau kontaktus iki šiol. Abipusis pasitikėjimas ir vidinis ryšys siejo su senoliu iš Ešenburgo. Kartą aš jo paklausiau, kuo galėčiau padėti, o jis, sėdėdamas ant lovos šalia manęs, padėjo galvą man ant peties ir sako: „Tu man kaip tabletė“, suprask, turiu raminamąjį ir gydomąjį poveikį. Aš atsakiau, kad esu kaip trys tabletės, ne viena. Einant vakare miegoti, senolis dar ilgokai laikydavo mane už rankos, nenorėdavo paleisti. Labai laukdavo manęs sugrįžtant. Be galo geras jausmas atsiranda, kad tu esi kažkam reikalinga, gali palengvinti seno žmogaus kasdienybę.
Tačiau darbas svetimoje šalyje kupinas ir daugybės iššūkių. Dabar su šypsena prisimenu tuos atvejus, kai dėl prastos vokiečių kalbos pačioje darbo pradžioje kildavo įvairių komiškų nesusipratimų. Pamenu, kaip vienoje šeimoje kartu su slaugomos senolės marčia sudarinėjau pirkinių sąrašą, sandėliuke tikrindama esamas produktų atsargas. Ją labai linksmino mano kalbėjimas, nes vokiečių kalbos gerai nemokėjau. Matyt, labai keistų dalykų ketinau pirkti.
Na, o sunkiausia vieta buvo šeima Vendlingene, kur slaugiau senolį su pažengusia demencija. Tai buvo didelės ištvermės, atsakomybės reikalaujantis laikotarpis. Pirmoje dienos pusėje vos su vaikštyne judėdavęs žmogus po dešimtos valandos vakaro tapdavo visiškai kitokiu – vaikščiodavo be jokių pagalbinių priemonių, tapdavo aktyvus, netgi agresyvus. Dėl to dvi savaites naktimis negalėdavau miegoti, nes jis darė viską, ką norėjo. Senukui pasireikšdavo ir polinkis bėgti iš namų. Kažkaip pavyko susitvarkyti su šiuo iššūkiu, tad paskui tarsi atlygį už sunkų darbą gavau ramią senolę, kuri mane globojo. Visa tai rodo, koks nenuspėjamas šis darbas ir kaip niekada nežinai, kas tavęs laukia.
Per įmonę Hausengel dirbu individualios veiklos pagrindu. Kadangi darbo stažo turiu sukaupusi jau pakankamai, individuali veikla Vokietijoje man tinka. Tokioms slaugytojoms kaip aš toks darbo modelis suteikia gerokai daugiau pasirinkimo laisvės bei garantuoja didesnes pajamas, nei dirbant su pastovia darbo sutartimi. Aš pati galiu reguliuoti savo gyvenimą, planuoti darbo trukmę, rinktis šeimas. Gaunu išsamias konsultacijas, galiu būti rami, kad iškilusios problemos bus sprendžiamos. Net nekyla minčių kažko kito ieškoti.
Sau norėčiau palinkėti, kad sugrįžtų sveikata – tai man dabar svarbiausia. Dirbdama vienoje šeimoje po nelaimingo atsitikimo patyriau traumą, teko kurį laiką gydytis. Bet ateityje tikiuosi dirbti ir toliau. Labai noriu dalintis savo įgyta patirtimi su senoliais, padėti jiems.
