Schliessen
Schliessen

Svarbiausia domėtis problemų sprendimo būdais, nuolat tobulėti ir gerbti senatvę

Anželika Rožkovskaja

Būtent tokiais žodžiais pasakojimą apie savo kaip slaugytojos darbą pradeda ponia Anželika Rožkovskaja, kuri slaugos srityje dirba nuo 2015 metų pradžios, o su HAUSENGEL bendradarbiauja jau dvejus metus. Ponios Anželikos darbo geografija gana plati - 4 metus dirbo privačiai prie Štutgarto, vėliau prie Kylio, Kiolno bei slaugė senolius  Bavarijoje. Šiuo metu moteris slaugo savo pačios mamą, o čia itin praverčia Vokietijoje įgyta patirtis, apie kurią ji mielai sutiko pasidalinti.

Prieš pasukdama į slaugos sritį ponia Rožkovskaja Lietuvoje dirbo siuvėja, taisė drabužius, tačiau jos netenkino darbo užmokestis. Viena pažįstama paragino išbandyti save slaugant senelius Vokietijoje. Kaip ir dauguma pradedančiųjų slaugytojų, Anželika į pirmąją darbo vietą Hanoverio apylinkėse atvažiavo nemokėdama vokiečių kalbos. Tačiau šeima pasitaikė labai gera, todel slaugytoja greitai pramoko ir kalbos, nes mokino tiek sūnus, tiek marti. Savo pasakojimą Anželika tęsia prisimindama, kaip įdomų sutapimą, kad slaugomos senjorės marti turėjo rūbų taisymo verslą bei prekiavo audiniais. Kai močiutę dviems savaitėms paguldė į ligoninę, Anželika galėjo padirbėti pas ją - pravertė profesiniai įgūdžiai iš Lietuvos.

Pirmus kartus darbuotis slaugytoja vyko per lietuviškas įdarbinimo agentūras, tačiau ten dirbant netenkino užmokestis, tad vėl nusprendė ieškoti kitų galimybių. Firmos  HAUSENGEL kontaktus susirado internete. Tiko agentūros pasiūlytos individualios veiklos sąlygos – galimybė rinktis užsakymus, jų trukmę bei pačiai įvardinti pageidaujamą uždarbį.  Kaip ji pati sako, „matyt, konsultantė kalbėjo įtikinamai, kad nusprendžiau pabandyti išvykti per šią agentūrą“. Pasak slaugytojos, jai nepasitaikė blogos šeimos, visur ji sugebėjo prisiderinti. Svarbiausia yra tai, kad moteris visada jautė, kaip šeimos nariai ją vertino ir gerbė. Artimą kontaktą su užsakovų šeimomis parodo ir tai, kad  darbo metu teko net ir senolių giminaičių vestuvėse, krikštynose sudalyvauti. Kaip smagų nuotykį Anželika Rožkovskaja prisimena darbą pas senolį netoli Štutgarto. „Apsipirkti eidavome kartu su juo, sėdinčiu vežimėlyje, nes tai senoliui buvo kaip pramoga. O kad nereiktų tempti sunkių pirkinių, senjoras juos pasidėdavo sau ant kelių. Bet su seneliu kildavo nesutarimai dėl vaistų vartojimo, vis gi vaikai nesikišdavo, net gi pajuokaudavo, kad lai jie kaip sutuoktiniai tarpusavyje viską išsiaiškina“ – juokiasi prisiminusi ponia Anželika ir akcentuoja tokį šeimos narių pasitikėjimą.

Kalbėdama apie tai, kas motyvuoja dirbti slaugytoja Vokietijoje, ponia Anželika atvira: „pirmiausiai tai yra finansiniai dalykai, kaip ir daugeliui moterų. Lietuvoje įvedus eurą, nebetenkino lietuviškas darbo užmokestis, norėjosi mėgautis galimybe užsidirbti Vokietijoje“. Tačiau ne mažiau svarbus aspektas yra ir tai, kad poniai Rožkovskajai patiko ir medicininė slaugos darbo pusė, jai buvo įdomu patyrinėti patį žmogų, jo negalavimus, ieškoti sprendimų, palengvinant senolių kasdienybę. Juk kiekviena slaugytoja pagal savo kompetenciją ir patirtį vertina vieną ar kitą problemą, visos mato situaciją skirtingai. Kadangi darbas slaugos srityje yra nelengvas, Anželika stengiasi žaismingai reaguoti į iškilusius sunkumus ir ieškoti sprendimo: „juk reikia rasti sprendimą kaip nevaikštančiam senukui lengviau pakeisti sauskelnes ar nemokant gerai kalbėti vokiškai, galima viską raštu surašyti, kad slaugomas žmogus tiesiog perskaitytų“. Savo pasakojimą slaugytoja tęsia apie ligas: „Išties buvo nelengva tik pradėjus dirbti slaugytoja ir neturint patirties susidūrus su tokiomis ligomis kaip parkinsonas ar demencija. Teko mokytis pažinti senų ligotų žmonių poreikius iš jų balso, akių žvilgsnio, kūno judesių. Man prireikdavo 2-3 savaičių, kad perprasčiau situaciją“. Ponia  Anželika pabrėžia, koks svarbus šiame darbe yra tobulėjimas. Ji naudojosi mokomosiomis programėlėmis internete, kurių pagalba nemažai sužinojo apie įvairias ligas, rado naudingų patarimų. Slaugytoja pati nuolat domėjosi slaugos priemonėmis, ieškojo geresnių, palengvinančių slaugą. Nemažai patirties įgavo įdėmiai stebėdama ateinančių slaugos tarnybos darbuotojų darbą, mokėsi, ką ir kaip reikia daryti. Buvo net atvejis, kad po kurio laiko šeima nusprendė, kad slaugytoja iš Lietuvos gali puikiai susidoroti su visomis užduotimis pati ir atsisakė slaugos tarnybos paslaugų.  

Savo pasakojimą ponia Anželika tęsia pasakodama, koks įvairialypis yra slaugytojos darbas. Dirbdama įvairiose šeimose ji turėjo galimybę geriau pažinti Vokietiją. „Viena šeima gyveno netoli Šveicarijos sienos ir buvo įdomi tuo, kad marti buvo kilusi iš Lenkijos, žentai – iš Italijos, su jais teko smagiai pakeliauti po apylinkes. Ir ne su viena šeima taip“ – prisiminimais dalijasi moteris. Kažkurios vienos šeimos Anželika Rožkovskaja negalėtų išskirti, visos jos buvo savaip įdomios, suteikusios naujų patirčių. Slaugytoja prisimena, kai ją ypač  sujaudino žmogiškas dėmesys vieno nutikimo metu:  kai siurbliui užkliudžius nešiojamojo kompiuterio laidą, šis nukrito ant marmurinių grindų ir sudužo. Slaugomas senolis tuoj sureagavo, patarė skambinti jo sūnui ir greitai organizuoti naują kompiuterį. Iš šeimos tąkart Anželika gavo 200 eurų dovanų ir  200 eurų avansu iš savo uždarbio, kad galėtų nedelsdama nusipirkti naują kompiuterį, kurį  įsigijo dar tą pačią dieną. Slaugytojai taip pat įsiminė atvykimas į vieną iš savo darbo vietų Bavarijoje, į vienkiemį. Ją vežęs mikroautobuso vairuotojas net pajuokavo, „į kokį užkampį ji čia vyksta, gal karvių melžti“? O šeima šiltai pasitiko prie durų su krepšiu vaisių ir gėlėmis.

Vis gi moteris pripažįsta, kad slaugytojo darbas reikalauja ir daug ištvermės. Sunkumus įveikti Anželikai padeda, kaip ji pati sako, ir griežtas auklėjimas, mat jos tėtis buvo kariškis, mokė neimti nieko svetimo, laikytis drausmės ir nenuleisti rankų. Slaugytojos nuomone, tokiame darbe nuolat reikia tobulėti, ieškoti informacijos, pateikti save taip, kad užsitarnautum visišką šeimos pasitikėjimą. Norint nepriekaištingai rūpintis kitu žmogumi, ne mažiau svarbi yra ir pačios slaugytojos savijauta, todėl reikia nuolat sekti savo sveikatą, pojūčius, nesileisti žeminamai, kontroliuoti savo emocijas.

Kadangi su įmone Hausengel ponia Rožkovskaja bendradarbiauja jau senokai, gali gerai įvertinti individualios veiklos privalumus ir trūkumus. Toks darbo modelis ją visiškai tenkina, nors, kaip ir daugelis, mato vieną minusą, jog dirbant su individualia veikla Vokietijoje nekaupiamas darbo stažas. Ponia Anželika ypač vertina tai, kad įmonėje yra jos konsultantė, su kuria visada galima pasitarti, nes dažnai kolektyvinis sprendimas duoda geresnių rezultatų. Sau ir kitoms slaugytojoms slaugytoja iš Lietuvos norėtų palinkėti sveikatos, kantrybės ir stiprybės, o svarbiausia: reikia stengtis dirbti taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi senatvėje.

 

Esu atvira naujai patirčiai

Audronė Tamulienė, Siauliai
Esu atvira naujai patirčiai saulėtą rugsėjo pradžios vidurdienį! Atvežė šnekus, įdomus, platų akiratį ir suvokimą beturįs siras, gyvenantis jau keliolika metų Vokietijoje ir ką tik iškeitęs pašto siuntų išvežiotojo darbą į taksisto. Gyvas pokalbis išstūmė bet kokį jaudulį.
Pasitinka močiutės dukra, išeinam į sodelį, sveikinuos ir užklausiu močiutės, kuo vardu. Atsako pavarde, su „Frau“ priešaky, bet, dukros paraginta, pasisako ir vardą. Važiuojam pietų į mažą jaukią kavinukę, beveik ant senojo, akmenimis grįsto tilto per upę. Sėdime lauke, tad akys vis apglosto senuosius fachverkinius namus, o jų šiame miestelyje išsaugota ir restauruota virš 400.

Gražiausia ką mes galime duoti vieni kitiems yra būtent pagalba

Janina Cubiera, Jonava
Visiems slaugytojams jų kasdieniniame darbe tenka be galo didelė atsakomybė, nes būtent jie yra arčiausiai tų, kuriems pagalba yra tiesiog būtina. Už tai mes dėkojame slaugomų asmenų ir jų šeimos narių vardu. Jūs esate tie, kurie atlieka labai svarbų darbą, įneša džiaugsmo ir gyvenimo kokybės į slaugomų asmenų gyvenimą!
Ponia Janina Cubiera taip pat yra tas angelas, kuris jau daugelį metų rūpinasi slaugytinais žmonėmis Vokietijoje. Ji mano, kad gražiausia ką mes galime duoti vieni kitiems yra būtent pagalba. Štai kokia patirtimi dalijasi ponia Janina.

Šis darbas man prie širdies

Aušrinė Giedrimienė, Silute
Ponios Aušrinės Giedrimienės iš Šilutės pažintis su Vokietija prasidėjo prieš 17 metų. Keletą metų teko padirbėti vaikų aukle, kol pramoko vokiečių kalbos. Toliau sekė bandymas dirbti slaugytoja. Ši veikla poniai Aušrinei tikrai patiko, bet sukurta šeima ir gimę trys vaikai pakoregavo ateities planus. „Visgi šeimai pritarus nuo 2016 metų vėl bandau savo jėgas slaugoje. Tik šiuo metu susiradau įmonę "Hausengel", kuria dar neteko nusivilti.