Esu atvira naujai patirčiai

Audronė Tamulienė, Siauliai

Hausengel Audronė Tamulienė Loterijos „Mano istorija“ prizininkė.

Esu atvira naujai patirčiai saulėtą rugsėjo pradžios vidurdienį! Atvežė šnekus, įdomus, platų akiratį ir suvokimą beturįs siras, gyvenantis jau keliolika metų Vokietijoje ir ką tik iškeitęs pašto siuntų išvežiotojo darbą į taksisto. Gyvas pokalbis išstūmė bet kokį jaudulį.

Pasitinka močiutės dukra, išeinam į sodelį, sveikinuos ir užklausiu močiutės, kuo vardu. Atsako pavarde, su „Frau“ priešaky, bet, dukros paraginta, pasisako ir vardą. Važiuojam pietų į mažą jaukią kavinukę, beveik ant senojo, akmenimis grįsto tilto per upę. Sėdime lauke, tad akys vis apglosto senuosius fachverkinius namus, o jų šiame miestelyje išsaugota ir restauruota virš 400.

Ne viskas labai lengvai klojosi per tuos keturis mėnesius, bet dabar iš atminties iškyla būtent mielos akimirkos. Močiutės klausinėju, bandau žadinti atmintį, paskatinti kalbėti, sudėlioti sakinį, surinkti jį iš nuotrupų. Ne visada tai pavyksta. Tada pasakoju aš ir pati su džiaugsmu stebiuosi, kad iš lėto surenku visa eilę kad ir paprastų sakinukų – apie savo ar buvusį tėčio sodą, šeimą, Lietuvą, surandu ir parodau vaizdų, muzikos, nuotraukų, kai matau, kad močiutei įdomu, kai paklausiu, ar norėtų. Ji akivaizdžiai pagyvėja, užsidega džiaugsmu, komentuoja, klausinėja pati, stebisi, kaip tokiame mažame daikte (išmaniajame telefone) tiek visko telpa. Samprotauja, kaip toks dalykas praverstų jos dukrai.

 Kasdien, padedamos vaikštynės, judame sode, “mankštinamės”. Per tą laiką apžiūrime kiekvieną augalėlį, pasiklausom ir prisižiūrim į paukštukus, o ypač močiutei patinka žiūrėti į dangų, gražiausia – lėktuvų išbraižyti dangaus keliai. Kokių tik nebūna!

Saulės palydėjimas, rytinė antroji balinta kava saulės atokaitoje, džiaugsmas, kai pusryčiams – kiaušinis! Tada lengviau ir atsikelti.

Palaima močiutės veide gulant nakties miego, širdingai atsisveikinant ir palinkint viena kitai labos nakties ir saldžių sapnų. Plačiai atlapoti langai, durys į sodą, įprastasis vėdinimas bet kuriuo metų laiku. Vienąkart naktį pajutau atvirą langą ir neradau močiutės lovoje. Sunerimau! Nėra nė virtuvėje, sodo durys užrakintos. Galiausiai sujudėjo tamsoje, ant svetainės sofos. Susimaišė diena ir naktis, nors tamsu, bet sunku susigaudyti laike.

Įprasta namų rutina, popiečio miegas, keletas TV laidų, mūsų trijų (su močiutės dukra) turgaus diena miestelio aikštėje ir pietūs tądien kavinėje, jei tik įmanoma, lauke.

Laisvą dieną keliauju traukiniu miestan, popiečio valandėlę – į mišką arba miestelį, paupį. Fotografuoju, pasimėgauju pabuvimu su savimi. Viena foto netgi buvo išspausdinta miestelio laikrašty, irgi labai mielas prisiminimas.

Neįkainojamos patirtys, praturtinančios savitu būdu. Ačiū likimui ir visiems gyvenimo bendrakeleiviams! Harmonijos su savimi ir – būkite saugūs bei sveiki!

Nejauki tyla

Laura Bihari, Vengrija
2010 metų rugpjūtis Vengrijoje buvo labai karštas, kartais temperatūra kilo net iki 38 laipsnių. Tačiau man tai buvo nebesvarbu, nes po dviejų įtemptų mėnesių pagaliau gavau užsakymą per Hausengel. Buvau nepaprastai laiminga, kad dirbsiu užsienyje. Neturėjau absoliučiai jokios patirties, ruošiausi su mikroautobusiuku važiuoti į Vokietiją. Keliavome naktį, net nebuvau apie tai susimasčiusi, kad po vengriško karščio reikėtų pasiimti kažką šilčiau apsirengti. 22 laipsnių šiluma Vokietijoje mane šiek tiek nustebino.

Staigmena sode

Marzena Schulz, Lenkija
Dar būdama vaikas apie Vokietiją buvau labai geros nuomonės. Pažįstami gaudavo siuntinius iš Vakarų. Tokių siuntinių ir aš labai troškau, bet teko apgailestauti, kad neturiu giminių užsienyje, kurie galėtų ir man atsiųsti tokių dovanų. Suaugusi daugelį metų dirbau padavėja. Savo darbe tekdavo sutikti nemažai vokiečių, kurie paprastai būdavo labai malonūs. Tokios pažintys vertė mane dar labiau pamilti Vokietiją ir Vakarus.

Gražiausia ką mes galime duoti vieni kitiems yra būtent pagalba

Janina Cubiera, Jonava
Visiems slaugytojams jų kasdieniniame darbe tenka be galo didelė atsakomybė, nes būtent jie yra arčiausiai tų, kuriems pagalba yra tiesiog būtina. Už tai mes dėkojame slaugomų asmenų ir jų šeimos narių vardu. Jūs esate tie, kurie atlieka labai svarbų darbą, įneša džiaugsmo ir gyvenimo kokybės į slaugomų asmenų gyvenimą!
Ponia Janina Cubiera taip pat yra tas angelas, kuris jau daugelį metų rūpinasi slaugytinais žmonėmis Vokietijoje. Ji mano, kad gražiausia ką mes galime duoti vieni kitiems yra būtent pagalba. Štai kokia patirtimi dalijasi ponia Janina.