Esu atvira naujai patirčiai
Audronė Tamulienė, Siauliai
Esu atvira naujai patirčiai saulėtą rugsėjo pradžios vidurdienį! Atvežė šnekus, įdomus, platų akiratį ir suvokimą beturįs siras, gyvenantis jau keliolika metų Vokietijoje ir ką tik iškeitęs pašto siuntų išvežiotojo darbą į taksisto. Gyvas pokalbis išstūmė bet kokį jaudulį.
Pasitinka močiutės dukra, išeinam į sodelį, sveikinuos ir užklausiu močiutės, kuo vardu. Atsako pavarde, su „Frau“ priešaky, bet, dukros paraginta, pasisako ir vardą. Važiuojam pietų į mažą jaukią kavinukę, beveik ant senojo, akmenimis grįsto tilto per upę. Sėdime lauke, tad akys vis apglosto senuosius fachverkinius namus, o jų šiame miestelyje išsaugota ir restauruota virš 400.
Ne viskas labai lengvai klojosi per tuos keturis mėnesius, bet dabar iš atminties iškyla būtent mielos akimirkos. Močiutės klausinėju, bandau žadinti atmintį, paskatinti kalbėti, sudėlioti sakinį, surinkti jį iš nuotrupų. Ne visada tai pavyksta. Tada pasakoju aš ir pati su džiaugsmu stebiuosi, kad iš lėto surenku visa eilę kad ir paprastų sakinukų – apie savo ar buvusį tėčio sodą, šeimą, Lietuvą, surandu ir parodau vaizdų, muzikos, nuotraukų, kai matau, kad močiutei įdomu, kai paklausiu, ar norėtų. Ji akivaizdžiai pagyvėja, užsidega džiaugsmu, komentuoja, klausinėja pati, stebisi, kaip tokiame mažame daikte (išmaniajame telefone) tiek visko telpa. Samprotauja, kaip toks dalykas praverstų jos dukrai.
Kasdien, padedamos vaikštynės, judame sode, “mankštinamės”. Per tą laiką apžiūrime kiekvieną augalėlį, pasiklausom ir prisižiūrim į paukštukus, o ypač močiutei patinka žiūrėti į dangų, gražiausia – lėktuvų išbraižyti dangaus keliai. Kokių tik nebūna!
Saulės palydėjimas, rytinė antroji balinta kava saulės atokaitoje, džiaugsmas, kai pusryčiams – kiaušinis! Tada lengviau ir atsikelti.
Palaima močiutės veide gulant nakties miego, širdingai atsisveikinant ir palinkint viena kitai labos nakties ir saldžių sapnų. Plačiai atlapoti langai, durys į sodą, įprastasis vėdinimas bet kuriuo metų laiku. Vienąkart naktį pajutau atvirą langą ir neradau močiutės lovoje. Sunerimau! Nėra nė virtuvėje, sodo durys užrakintos. Galiausiai sujudėjo tamsoje, ant svetainės sofos. Susimaišė diena ir naktis, nors tamsu, bet sunku susigaudyti laike.
Įprasta namų rutina, popiečio miegas, keletas TV laidų, mūsų trijų (su močiutės dukra) turgaus diena miestelio aikštėje ir pietūs tądien kavinėje, jei tik įmanoma, lauke.
Laisvą dieną keliauju traukiniu miestan, popiečio valandėlę – į mišką arba miestelį, paupį. Fotografuoju, pasimėgauju pabuvimu su savimi. Viena foto netgi buvo išspausdinta miestelio laikrašty, irgi labai mielas prisiminimas.
Neįkainojamos patirtys, praturtinančios savitu būdu. Ačiū likimui ir visiems gyvenimo bendrakeleiviams! Harmonijos su savimi ir – būkite saugūs bei sveiki!
