Padėti ir būti reikalinga

Neringa Žvedrytė, Panevėžys

Hausengel Neringa Žvedrytė

Ponia Neringa Žvedrytė iš Panevėžio per įmonę Hausengel dirba nuo 2018 metų. Nuo 2002 metų Neringa gyveno, mokėsi bei dirbo Maljorkoje. 2018 metais Maljorkos sostinėje Palmoje ji ir įgijo slaugytojos padėjėjos specialybę, o netrukus po to pradėjo dirbti Vokietijoje.  Palikti  „rojumi“ vadintą Maljorką jauna moteris apsisprendė dėl savo garbaus amžiaus mamytės, kurią galėdavo aplankyti gana retai. Būtent lankstus darbo grafikas, dirbant per Hausengel agentūrą, suteikė puikią progą dažniau aplankyti mamą bei praleisti daugiau laiko kartu.

 

Svarbu gerai jaustis

Kalbėdama apie priežastis, kodėl pasirinko slaugytojos darbą Vokietijoje ponia Neringa Žvedrytė akcentuoja pačios slaugos esmę: „Slauga – tai padėti ir būti kažkam reikalingu“. Jauna moteris sako, kad didžiausią džiaugsmą šiame darbe patiria, kai užsakovo šeimoje sutinka nuostabius žmones, kai į slaugytoją žiūrima su pagarba ir meile, kaip į dar vieną šeimos narį. Labai gera jaustis laiminga ir ramia viduje. O būtent taip Neringa jaučiasi, kai atmosfera tarp slaugytojos ir jos slaugomo asmens bei jo artimųjų yra gera, kai darbas eina sava vaga, be nesklandumų. Anot moters, yra labai svarbu darbo metu atrasti laiko ir sau, nes tik taip žmogus gali jaustis gerai. Laisvu nuo tiesioginių pareigų metu pati Neringa mėgsta skaityti, pasportuoti, gaminti įvairius patiekalus, tiesiog pabūti gamtoje, o neretai ir tiesiog, kaip ji pati sako, „pabūti savo kampelyje, kad pabendrauti su savo artimaisiais, nes palaikyti ryšį su saviškiais yra labai svarbu“.

Smagūs prisiminimai

Ponia Neringa puikiai prisimena ir savo pirmąją darbo vietą Vokietijoje, juk pirmų kartų įspūdžiai palieka didžiausią pėdsaką mūsų gyvenime. Pas pirmuosius užsakovus Neringa vyko gana rami, nes dar prieš darbo pradžią biuro darbuotojų buvo išsamiai supažindinta su informacija apie sutartis, atlyginimą, užsakovo poreikius ir pan. Jos pirmieji slaugomi asmenys buvo „pagyvenusių žmonių pora, kurie vienas kitą be galo mylėjo, o kartais net pavydėdavo!“ – atvirauja slaugytoja. Adaptuotis tuo metu naujoje aplinkoje jai nebuvo sunku, nes atmosfera šeimoje buvo  maloni, laisvo laiko – pakankamai. Tuo pačiu Neringa akcentuoja ir paties slaugytojo nusistatymo svarbą: „pripratau gana greitai, nes esu toks žmogus, kuris stengiasi pritapti prie visų gyvenimo situacijų. Tai yra labai svarbu!“. Pasitaiko ir be galo linksmų situacijų, visų nė neprisiminsi. Tačiau kai kurios verčia kvatotis dar ir šiandien. Be galo šiltai Neringa prisimena močiutę Elisabeth: „sykį pusryčiaujant pastebėjau, kad močiutė lyg ir miega, galvelė linksta ant kavos puodelio. Paraginau močiutę nemiegoti, išgerti vaistukus. O Elisabeth tuo tarpu sako: aš tikrai nemiegu, tik užmerkiau akis, kad pasimelsčiau. Juokėmės abi iki ašarų!“.

„Viskuo pasirūpinta“

Slaugytoja Neringa dalinasi mintimis apie Hausengel servisą: „Mano akimis Hausengel, kaip kiekviena rimta ir atsakinga įmonė, visada stengiasi kilti bei gerinti darbo sąlygas darbuotojams. Šiuo atveju  Hausengel servisas slaugytojams yra gana platus“. Ypač gerai ji atsiliepia apie vokiečių kalbos kursus ir teigia, kad „šiuose kursuose viskas patiko, dėstytoja puikiai sudėlioja užsiėmimų planą, lengvai perteikia informaciją aktualiomis temomis, kurios yra adaptuotos mūsų darbo sričiai, o tai labai palengvina mokymosi procesą.“ Slaugytoja planuoja ateityje pasinaudoti ir galimybe jungtis prie kitų Hausengel akademijos siūlomų kursų. Ypač aktuali yra kursų medžiaga, susijusi su pačiu slaugos procesu bei jame kylančiais sunkumais. Ir nors Neringa yra įgijusi slaugytojo padėjėjo specialybę, jauna moteris yra  atvira naujai informacijai, taip pat ir dėl slaugos kursų: „ateityje mielai prisijungsiu, juk žinios mums tik į naudą!“. Ne mažiau svarbus yra įmonės suteikiamas draudimų paketas. Ir nors poniai Neringai kol kas nebuvo iškilę rimtesnių bėdų su sveikata ir neteko pasinaudoti draudimu, visgi ji pripažįsta, kad tai yra svarbus saugumo užsienio šalyje faktorius.

Yra kur tobulėti

Kadangi per įmonę Hausengel ponia Neringa dirba jau keletą metų, ir kol kas net neketina keisti nei darbo srities, nei tarpininkaujančios įmonės, sako, kad tai yra puikiausias įrodymas, jog abi pusės yra viena kita patenkintos. Tačiau, kaip ir visur, yra momentų, kurie verti tobulėjimo. Vieną iš tokių aspektų slaugytoja įvardija laisvalaikio klausimą. Deja, taip vadinamoje 24-valandų slaugoje konkreti laisvo laiko trukmė nėra numatyta, o tai, priklausomai nuo paciento būklės, riboja slaugytojo galimybes visapusiškai atsipalaiduoti ir atgauti jėgas.

Mano ateitis – slauga

Pabaigai ponia Neringa dalijasi savo ateities planais: „be jokios abejonės savo ateitį sieju su slauga. Be abejo norisi kilti aukščiau, pasiekti daugiau. Dirbsiu šį darbą kol būsiu stipri ir galėsiu padėti kitiems. Svarbiausia yra suprasti, kad visiems, norintiems dirbti šį darbą reikia turėti begalinę kantrybę, atsakomybės jausmą, auksinę širdį ir tyrus jausmus bei išlikti sąžiningiems visada!“.

Nejauki tyla

Laura Bihari, Vengrija
2010 metų rugpjūtis Vengrijoje buvo labai karštas, kartais temperatūra kilo net iki 38 laipsnių. Tačiau man tai buvo nebesvarbu, nes po dviejų įtemptų mėnesių pagaliau gavau užsakymą per Hausengel. Buvau nepaprastai laiminga, kad dirbsiu užsienyje. Neturėjau absoliučiai jokios patirties, ruošiausi su mikroautobusiuku važiuoti į Vokietiją. Keliavome naktį, net nebuvau apie tai susimasčiusi, kad po vengriško karščio reikėtų pasiimti kažką šilčiau apsirengti. 22 laipsnių šiluma Vokietijoje mane šiek tiek nustebino.

Staigmena sode

Marzena Schulz, Lenkija
Dar būdama vaikas apie Vokietiją buvau labai geros nuomonės. Pažįstami gaudavo siuntinius iš Vakarų. Tokių siuntinių ir aš labai troškau, bet teko apgailestauti, kad neturiu giminių užsienyje, kurie galėtų ir man atsiųsti tokių dovanų. Suaugusi daugelį metų dirbau padavėja. Savo darbe tekdavo sutikti nemažai vokiečių, kurie paprastai būdavo labai malonūs. Tokios pažintys vertė mane dar labiau pamilti Vokietiją ir Vakarus.

Esu atvira naujai patirčiai

Audronė Tamulienė, Siauliai
Esu atvira naujai patirčiai saulėtą rugsėjo pradžios vidurdienį! Atvežė šnekus, įdomus, platų akiratį ir suvokimą beturįs siras, gyvenantis jau keliolika metų Vokietijoje ir ką tik iškeitęs pašto siuntų išvežiotojo darbą į taksisto. Gyvas pokalbis išstūmė bet kokį jaudulį.
Pasitinka močiutės dukra, išeinam į sodelį, sveikinuos ir užklausiu močiutės, kuo vardu. Atsako pavarde, su „Frau“ priešaky, bet, dukros paraginta, pasisako ir vardą. Važiuojam pietų į mažą jaukią kavinukę, beveik ant senojo, akmenimis grįsto tilto per upę. Sėdime lauke, tad akys vis apglosto senuosius fachverkinius namus, o jų šiame miestelyje išsaugota ir restauruota virš 400.