Staigmena sode

Marzena Schulz, Lenkija

Dar būdama vaikas apie Vokietiją buvau labai geros nuomonės. Pažįstami gaudavo siuntinius iš Vakarų. Tokių siuntinių ir aš labai troškau, bet teko apgailestauti, kad neturiu giminių užsienyje, kurie galėtų ir man atsiųsti tokių dovanų. Suaugusi daugelį metų dirbau padavėja. Savo darbe tekdavo sutikti nemažai vokiečių, kurie paprastai būdavo labai malonūs. Tokios pažintys vertė mane dar labiau pamilti Vokietiją ir Vakarus.

Aš svajojau apie administratorės darbą, tačiau tam reikėjo atitinkamų vokiečių kalbos žinių. Pagalvojau, kad praleidusi šiek tiek laiko Vokietijoje, galiu labai pagerinti savo vokiečių kalbą.

Atsitiktinai viename laikraštyje perskaičiau skelbimą: „ieškome slaugytojų pagyvenusiems žmonėms Vokietijoje“. Mano vokiečių kalbos bagažas tuo metu buvo labai ribotas, bet tai manęs nesustabdė. Buvau susikoncentravusi į savo tikslą nuvažiuoti į Vokietiją, todėl nedelsdama kreipiausi pagal šį skelbimą. Po pirminio pokalbio teko keletą dienų palaukti kol gavau pasiūlymą. Buvau be galo laiminga. Susipakavau lagaminą ir prasidėjo mano tikroji kelionė į Vokietiją. Taip prasidėjo ir mano istorija su Hausengel.

Mano slaugoma moteris buvo pagyvenusi dama. Ponia Miriam, taip ją vadinau, sirgo demencija, bet neskaitant jos ligos mūsų bendradarbiavimas buvo nuostabus. Darbas man patiko, pataikiau kaip į dešimtuką. Vieną rudens dieną, paruošusi pietus išėjau į sodą atnešti poniai Miriam gėlių puokštę. Žinojau, kad ji mėgsta gėles ir norėjau jai suteikti džiaugsmo. Dainuodama nusileidau laiptais žemyn ir prie slenksčio staiga stabtelėjau. Pamačiau dideles pamėlusias pėdas! Stovėjau kaip žaibo trenkta. Man buvo aišku viena – sode yra lavonas. Negalėjau leisti, kad močiutė tai pamatytų. Turėjau ją apsaugoti nuo tokio streso. Grįžau atgal į namus, patiekiau močiutei pietus, elgiausi taip, lyg nieko nebūtų nutikę, tik tuo tarpu dar paskambinau močiutės dukrai ir paaiškinau visą situaciją. Po pusvalandžio pasirodė policija. Paaiškėjo, kad „lavonas“ yra tiesiog benamis, kuris sau patogiai įsikūrė mūsų sode. Štai tokia istorija mano pirmo užsakymo Vokietijoje metu!

Po kurio laiko pradėjau dirbti savo svajonių darbą Lenkijoje – buvau administratorė, visa tai mano vokiečių kalbos žinių dėka. Nežiūrint to laiks nuo laiko padirbėdavau ir Vokietijoje slaugytoja. Dėka šio darbo daug ko išmokau, tai pakeitė mano gyvenimą. Šiuo metu slaugytoja jau nebedirbu, tačiau vis dar jaučiuosi Hausengel šeimos dalimi. Juk niekada nenustojama būti namų angelu!

Norėčiau padėkoti visam Hausengel kolektyvui dėl ilgamečio ir sėkmingo mūsų bendradarbiavimo. Įgyta patirtis yra aukso vertės. Kiekvienas turi savo pašaukimą ir yra labai gera, kai kartu gali ne tik sau, bet ir kitam žmogui suteikti laimės ir džiaugsmo.

Nedaryk kitam to, ko nenorėtum patirti pats

Valdemara Paulaviciene, Kaunas

Kaunietė ponia Valdemara Paulavičienė slaugos srityje Vokietijoje dirba jau daugiau nei 12 metų, o per įmonę Hausengel - nuo 2020 metų. Slaugytojos darbo nusprendė imtis po to, kai neteko vaikų darželio auklėtojos darbo. Kadangi tuo metu šeimoje augo vaikai, reikėjo ieškoti kitų galimybių aprūpinti šeimą. Be vokiečių kalbos žinių pradžia svetimoje šalyje buvo labai sunki. Per ilgametę darbo patirtį ponia Valdemara suprato keletą esminių dalykų ir vadovaujasi principais, kurie yra slaugytojo darbo pagrindas: „šiame darbe be didelės kantrybės, lankstumo ir profesinės kompetencijos labai svarbu išsaugoti pagarbą senoliams, kad ir kas be nutiktų. Įvairūs negalavimai, sunkios ligos ir metų našta lydi tokių žmonių kasdienybę, o slaugytojos tikslas būtent ir yra padėti oriai sutikti senatvę ir per ją lydėti.“ Todėl slaugytoja stengiasi vadovautis posakiu „Nedaryk kitam to, ko nenorėtum patirti pats, nes niekas nežino, kas kiekvieno mūsų laukia ateityje“.

Sėkmės istorijos Sėkmės istorijos

Kai išnyksta riba tarp „svetimo“ ir „savo“

Birutė Žilinskienė, Kaunas

Penktus metus per įmonę Hausengel dirbanti kaunietė ponia Birutė Žilinskienė yra įgijusi kosmetologės specialybę, tačiau taip jau susiklostė gyvenime, kad nugalėjo vidinis noras padėti senyviems žmonėms. Prieš pasirinkdama šią įmonę, moteris dešimt metų važinėjo į Vokietiją slaugyti senolių, įregistravusi individualią veiklą Lietuvoje. Pasak jos, privačiame sektoriuje kildavo daug neaiškumų dėl situacijos šeimoje, kuri ne visada atitikdavo iš anksto nupasakotąją, o už darbo vietą (niekam ne paslaptis) reikėdavo susimokėti. Darbo paieškos pareikalaudavo daug laiko ir kantrybės. Galiausiai viena pažįstama pasiūlė su ja keistis vienoje šeimoje, ir Birutė Žilinskienė nusprendė pabandyti laimę per agentūrą. Taip ji 2018 metais atrado Hausengel, kurią laiko patikima tarpininke ir bendradarbiauja su ja iki šiol. Ponia Birutė pasidžiaugia, kad su biuro konsultantėmis visada randa bendrą kalbą, čia atsižvelgiama į slaugytojos lūkesčius, o esant problemoms, ieškoma jų sprendimo būdų.

Sėkmės istorijos Sėkmės istorijos

„Hausengel“ dirba žmonėms

Rinalda Navickienė, Jurbarkas

„Slauga yra toks darbas, kuris, mano nuomone, skatina nuolat tobulėti, daug bendrauti, domėtis naujovėmis, ypač tobulinti savyje tokias savybes, kaip nuoširdumas, sąžiningumas, empatija, supratimas ir dar daugybė kitų savybių. Mane ypač džiugina, kai mano patarimas padeda žmogui jo kasdienybėje, kai nuoširdžiai dėkoja slaugomo žmogaus artimieji, o demencija serganti močiutė klausinėja apie viską ir pasitiki tavimi...“. Taip pasakojimą apie savo kelią slaugos srityje pradeda ponia Rinalda Navickienė iš Jurbarko, kurią su įmone Hausengel nuostabus bendradarbiavimas sieja jau nuo 2018 metų.

Sėkmės istorijos Sėkmės istorijos