Staigmena sode

Marzena Schulz, Lenkija

Hausengel Marzena Schulz

Dar būdama vaikas apie Vokietiją buvau labai geros nuomonės. Pažįstami gaudavo siuntinius iš Vakarų. Tokių siuntinių ir aš labai troškau, bet teko apgailestauti, kad neturiu giminių užsienyje, kurie galėtų ir man atsiųsti tokių dovanų. Suaugusi daugelį metų dirbau padavėja. Savo darbe tekdavo sutikti nemažai vokiečių, kurie paprastai būdavo labai malonūs. Tokios pažintys vertė mane dar labiau pamilti Vokietiją ir Vakarus.

Aš svajojau apie administratorės darbą, tačiau tam reikėjo atitinkamų vokiečių kalbos žinių. Pagalvojau, kad praleidusi šiek tiek laiko Vokietijoje, galiu labai pagerinti savo vokiečių kalbą.

Atsitiktinai viename laikraštyje perskaičiau skelbimą: „ieškome slaugytojų pagyvenusiems žmonėms Vokietijoje“. Mano vokiečių kalbos bagažas tuo metu buvo labai ribotas, bet tai manęs nesustabdė. Buvau susikoncentravusi į savo tikslą nuvažiuoti į Vokietiją, todėl nedelsdama kreipiausi pagal šį skelbimą. Po pirminio pokalbio teko keletą dienų palaukti kol gavau pasiūlymą. Buvau be galo laiminga. Susipakavau lagaminą ir prasidėjo mano tikroji kelionė į Vokietiją. Taip prasidėjo ir mano istorija su Hausengel.
 

Mano slaugoma moteris buvo pagyvenusi dama. Ponia Miriam, taip ją vadinau, sirgo demencija, bet neskaitant jos ligos mūsų bendradarbiavimas buvo nuostabus. Darbas man patiko, pataikiau kaip į dešimtuką. Vieną rudens dieną, paruošusi pietus išėjau į sodą atnešti poniai Miriam gėlių puokštę. Žinojau, kad ji mėgsta gėles ir norėjau jai suteikti džiaugsmo. Dainuodama nusileidau laiptais žemyn ir prie slenksčio staiga stabtelėjau. Pamačiau dideles pamėlusias pėdas! Stovėjau kaip žaibo trenkta. Man buvo aišku viena – sode yra lavonas. Negalėjau leisti, kad močiutė tai pamatytų. Turėjau ją apsaugoti nuo tokio streso. Grįžau atgal į namus, patiekiau močiutei pietus, elgiausi taip, lyg nieko nebūtų nutikę, tik tuo tarpu dar paskambinau močiutės dukrai ir paaiškinau visą situaciją. Po pusvalandžio pasirodė policija. Paaiškėjo, kad „lavonas“ yra tiesiog benamis, kuris sau patogiai įsikūrė mūsų sode. Štai tokia istorija mano pirmo užsakymo Vokietijoje metu!

Po kurio laiko pradėjau dirbti savo svajonių darbą Lenkijoje – buvau administratorė, visa tai mano vokiečių kalbos žinių dėka. Nežiūrint to laiks nuo laiko padirbėdavau ir Vokietijoje slaugytoja. Dėka šio darbo daug ko išmokau, tai pakeitė mano gyvenimą. Šiuo metu slaugytoja jau nebedirbu, tačiau vis dar jaučiuosi Hausengel šeimos dalimi. Juk niekada nenustojama būti namų angelu!

Norėčiau padėkoti visam Hausengel kolektyvui dėl ilgamečio ir sėkmingo mūsų bendradarbiavimo. Įgyta patirtis yra aukso vertės. Kiekvienas turi savo pašaukimą ir yra labai gera, kai kartu gali ne tik sau, bet ir kitam žmogui suteikti laimės ir džiaugsmo.

Esu atvira naujai patirčiai

Audronė Tamulienė, Siauliai
Esu atvira naujai patirčiai saulėtą rugsėjo pradžios vidurdienį! Atvežė šnekus, įdomus, platų akiratį ir suvokimą beturįs siras, gyvenantis jau keliolika metų Vokietijoje ir ką tik iškeitęs pašto siuntų išvežiotojo darbą į taksisto. Gyvas pokalbis išstūmė bet kokį jaudulį.
Pasitinka močiutės dukra, išeinam į sodelį, sveikinuos ir užklausiu močiutės, kuo vardu. Atsako pavarde, su „Frau“ priešaky, bet, dukros paraginta, pasisako ir vardą. Važiuojam pietų į mažą jaukią kavinukę, beveik ant senojo, akmenimis grįsto tilto per upę. Sėdime lauke, tad akys vis apglosto senuosius fachverkinius namus, o jų šiame miestelyje išsaugota ir restauruota virš 400.

Gražiausia ką mes galime duoti vieni kitiems yra būtent pagalba

Janina Cubiera, Jonava
Visiems slaugytojams jų kasdieniniame darbe tenka be galo didelė atsakomybė, nes būtent jie yra arčiausiai tų, kuriems pagalba yra tiesiog būtina. Už tai mes dėkojame slaugomų asmenų ir jų šeimos narių vardu. Jūs esate tie, kurie atlieka labai svarbų darbą, įneša džiaugsmo ir gyvenimo kokybės į slaugomų asmenų gyvenimą!
Ponia Janina Cubiera taip pat yra tas angelas, kuris jau daugelį metų rūpinasi slaugytinais žmonėmis Vokietijoje. Ji mano, kad gražiausia ką mes galime duoti vieni kitiems yra būtent pagalba. Štai kokia patirtimi dalijasi ponia Janina.

Šis darbas man prie širdies

Aušrinė Giedrimienė, Silute
Ponios Aušrinės Giedrimienės iš Šilutės pažintis su Vokietija prasidėjo prieš 17 metų. Keletą metų teko padirbėti vaikų aukle, kol pramoko vokiečių kalbos. Toliau sekė bandymas dirbti slaugytoja. Ši veikla poniai Aušrinei tikrai patiko, bet sukurta šeima ir gimę trys vaikai pakoregavo ateities planus. „Visgi šeimai pritarus nuo 2016 metų vėl bandau savo jėgas slaugoje. Tik šiuo metu susiradau įmonę "Hausengel", kuria dar neteko nusivilti.