Staigmena sode
Marzena Schulz, Lenkija
Dar būdama vaikas apie Vokietiją buvau labai geros nuomonės. Pažįstami gaudavo siuntinius iš Vakarų. Tokių siuntinių ir aš labai troškau, bet teko apgailestauti, kad neturiu giminių užsienyje, kurie galėtų ir man atsiųsti tokių dovanų. Suaugusi daugelį metų dirbau padavėja. Savo darbe tekdavo sutikti nemažai vokiečių, kurie paprastai būdavo labai malonūs. Tokios pažintys vertė mane dar labiau pamilti Vokietiją ir Vakarus.
Aš svajojau apie administratorės darbą, tačiau tam reikėjo atitinkamų vokiečių kalbos žinių. Pagalvojau, kad praleidusi šiek tiek laiko Vokietijoje, galiu labai pagerinti savo vokiečių kalbą.
Atsitiktinai viename laikraštyje perskaičiau skelbimą: „ieškome slaugytojų pagyvenusiems žmonėms Vokietijoje“. Mano vokiečių kalbos bagažas tuo metu buvo labai ribotas, bet tai manęs nesustabdė. Buvau susikoncentravusi į savo tikslą nuvažiuoti į Vokietiją, todėl nedelsdama kreipiausi pagal šį skelbimą. Po pirminio pokalbio teko keletą dienų palaukti kol gavau pasiūlymą. Buvau be galo laiminga. Susipakavau lagaminą ir prasidėjo mano tikroji kelionė į Vokietiją. Taip prasidėjo ir mano istorija su Hausengel.
Mano slaugoma moteris buvo pagyvenusi dama. Ponia Miriam, taip ją vadinau, sirgo demencija, bet neskaitant jos ligos mūsų bendradarbiavimas buvo nuostabus. Darbas man patiko, pataikiau kaip į dešimtuką. Vieną rudens dieną, paruošusi pietus išėjau į sodą atnešti poniai Miriam gėlių puokštę. Žinojau, kad ji mėgsta gėles ir norėjau jai suteikti džiaugsmo. Dainuodama nusileidau laiptais žemyn ir prie slenksčio staiga stabtelėjau. Pamačiau dideles pamėlusias pėdas! Stovėjau kaip žaibo trenkta. Man buvo aišku viena – sode yra lavonas. Negalėjau leisti, kad močiutė tai pamatytų. Turėjau ją apsaugoti nuo tokio streso. Grįžau atgal į namus, patiekiau močiutei pietus, elgiausi taip, lyg nieko nebūtų nutikę, tik tuo tarpu dar paskambinau močiutės dukrai ir paaiškinau visą situaciją. Po pusvalandžio pasirodė policija. Paaiškėjo, kad „lavonas“ yra tiesiog benamis, kuris sau patogiai įsikūrė mūsų sode. Štai tokia istorija mano pirmo užsakymo Vokietijoje metu!
Po kurio laiko pradėjau dirbti savo svajonių darbą Lenkijoje – buvau administratorė, visa tai mano vokiečių kalbos žinių dėka. Nežiūrint to laiks nuo laiko padirbėdavau ir Vokietijoje slaugytoja. Dėka šio darbo daug ko išmokau, tai pakeitė mano gyvenimą. Šiuo metu slaugytoja jau nebedirbu, tačiau vis dar jaučiuosi Hausengel šeimos dalimi. Juk niekada nenustojama būti namų angelu!
Norėčiau padėkoti visam Hausengel kolektyvui dėl ilgamečio ir sėkmingo mūsų bendradarbiavimo. Įgyta patirtis yra aukso vertės. Kiekvienas turi savo pašaukimą ir yra labai gera, kai kartu gali ne tik sau, bet ir kitam žmogui suteikti laimės ir džiaugsmo.
