„ŽODIS, EINANTIS IŠ ŠIRDIES, PASIEKIA ŠIRDĮ“. (G. Nizami)

Iš Hausengel visada aktuali informacija | Sukūrimo data 26.01.2018

Saugumo jausmas – vienas pagrindinių žmogaus gyvenimo poreikių. Ypač ligos ar negalios atveju gailestis, atjauta gali palengvinti net didžiausias kančias, atitolinti baimę, suteikti saugumo pojūtį, nukeliantį į vaikystę, kai nuo visų negandų galėjo apginti artimo žmogaus glėbys. Liga, negalia, senatvė - dalykai, kurie tokie tolimi atrodo ankstyvoje jaunystėje, keičia gyvenimą, verčia susimąstyti apie tai, kiek daug mes priklausome nuo šalia esančiųjų: ir ne tik artimiausių šeimos narių, bet ir gydytojų, slaugytojų kompetencijos bei gerumo. Todėl realybėje ypatingai svarbus vaidmuo tenka slaugytojui, kuris yra arčiausiai slaugomo asmens ir praleidžia su juo daugiausiai laiko, ir jo santykiui su slaugomuoju.

Tarpusavyje žmonės bendrauja laikydamiesi tam tikrų normų, principų, kurie nustato žmogaus elgesio taisykles. Būtent slaugytojo darbe išryškėja pašaukimas, atsiskleidžia kultūra, atsakomybė, sąžinė, gebėjimas rūpintis kitais. Pagrindinės slaugos etikos vertybės – pagarba žmogaus gyvybei, orumui, laisvei ir sveikatai. Tokiu būdu slaugos etikos principai apima tokius kertinius momentus kaip gailestingumas, nepakenkimas, autonomija, lygybė, teisingumas, nusako slaugytojo elgesį paciento atžvilgiu.

Skirtingais laikotarpiais slaugytojai vadovavosi skirtingomis vertybėmis. Nuo XIX a. pagrindiniai slaugų etikos principai buvo paklusnumas ir ištikimybė. Buvo manoma, kad slaugytoja turi visiškai paklusti gydytojui, juo pasitikėti. Tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime slaugai turėjo laikytis šių etinių savybių: kantrybės, labdarybės, ištikimybės, tyrumo, drąsos, orumo, išminties, pasišventimo, teisingumo. Per pastaruosius metus slaugų mokymo lygis išaugo, prasidėjo slaugos tyrinėjimai, akademinės studijos. Slauga, buvusi medicinos tarnaite, tampa svarbia sveikatos priežiūros dalimi.

Pagrindinės slaugytojo pareigos yra organizuoti ir įgyvendinti slaugą, bendradarbiaujant su sveikatos priežiūros specialistais, pacientais ir šeimos nariais, gerbti pacientų teises ir nepažeisti jų, pagal kompetenciją teikti būtinąją pagalbą. Efektyvumą šiame kontekste lemia tai, kiek visos pusės laiko viena kitą lygiais partneriais. Komandai, kurioje bendrauja pacientas, slaugytojas, medicininis personalas, sutarus dėl darbo modelio ir aptarus slaugytojo vaidmenį, paciento poreikius ir slaugos tikslus, galima tikėtis veiksmų nuoseklumo, slaugos efektyvumo.

Slaugytojams kasdien tenka susidurti su tokiomis situacijomis ir bendrauti su slaugomu asmeniu net tada, kai kai jis yra nusivylęs, piktas, prislėgtas ar jam sunku bendrauti su kitais asmenimis. Svarbu pabrėžti, kad bendravimas slaugant neturi būti vertinamas kaip savaime suprantamas veiksmas. Geras bendravimas yra sėkmingos slaugos pagrindas. Slaugytojui turi rūpėti ligonio interesai, bėdos, sveikata. Formuojant tarpusavio santykius su ligoniais ir artimaisiais, būtinas tarpusavio supratimas. Jis atsiranda tada, kai ligonį sugebama išklausyti. Slaugytojui, pasirenkant bendravimo su slaugomu asmeniu pobūdį, tenka iš anksto numanyti apie galutinius rezultatus arba juos prognozuoti. Supratimas ir bendravimas reikalauja pasitikėjimo ir tikėjimo kitu. Net jeigu slaugytojas lengvai bendrauja, vis tiek reikia išmokti analizuoti savo santykius su žmonėmis ir pritaikyti savo bendravimo įgūdžius taip, kad tobulėtų slauga.

Kiekviena slaugytoja žino, kad bendravimą sudaro daug sudėtinių dalių: dėmesingumas, išklausymas, supratimas, rūpinimasis, atsiskleidimas, šališkumas, įsijautimas, nuoširdumas ir pagarba. Išklausyti slaugomą asmenį t.y. įsiklausyti į išreikštus ar numanomus jo žodžius, mintis ir jausmus nėra paprasta, bet ypatingai svarbi slaugos darbo dalis. Išklausymas yra ne vien paprastas pasyvus klausymas, bet aktyvus, sąmoningas sugebėjimas išgirsti tai, ko ligonis nepasako, o tik užsimena. Reikia suprasti, jog pacientas yra stresinės būsenos, sunerimęs dėl savo būklės, todėl natūralu, kad jo reakcija į kiekvieną dirgiklį gali būti neigiama. Svarbu, kad slaugytojas būtu diskretiškas ir į tai reaguotų ramiai, išvengtų šios konflikto užuomazgos. Bendraujant su sunkiai sergančiu pacientu, pavyzdžiui patyrusiu ūmią traumą, reikia nuolat pasitikslinti, ar jis jus suprato ir kaip suprato, paklausiant jo apie prieš tai vykusio pokalbio detalę. Nereikia vienu metu kalbėti apie kelias pacientą kamuojančias problemas. Problemas ir esančius klausymus reikia išsidėlioti prioriteto tvarka, tai kas dabar yra svarbiausia.

Taigi, slaugytojo profesionalumą rodo keletas tokių kriterijų kaip profesinis meistriškumas, gera darbo kokybė, puiki darbų organizacija ir didžiulis atsakomybės jausmas už patikėtą darbą, už žmogų, už jo sveikatą. Todėl nuoširdus ir profesionalus bendravimas su slaugomu asmeniu šiame kontekste yra ne mažiau svarbus aspektas, lemiantis bendrą slaugos kokybės įvertinimą.